„Pradžios tinklalapis. Net pats terminas skamba taip, tarsi būtų atgyvena. Mes pasirūpinsime naujienomis jūsų socialiniame sraute.“ Prieš savaitę šiuos žodžius būtumėte išvydę į tūkstantmečio kartą orientuotoje vaizdo naujienų svetainėje „Now This News“.

„Snapchat“, „Instagram“, „Twitter“ ir „Facebook“ piktogramos socialinių tinklų naudotojus vedė ten, kur vyksta tikrasis veiksmas. Vienas spustelėjimas, ir viskas iš esmės keičiasi: socialinių tinklų piktogramos neria į ekrano apačią, o prieš akis atsiveria tokios vaizdo naujienų antraštės kaip „Visi pakvaišę dėl vienaragiškų makaronų“ arba „Keiptaunas tuojau liks be geriamojo vandens“.

Pradžios tinklalapis grįžta. Ir grįžta jis ne tik keturias dešimtis perkopusiems senoliams, bet ir kiekvienai žiniasklaidos organizacijai, kuriai rūpi išgyventi kritimą nuo didžiosios 2018-ųjų „Facebook“ uolos. Praėjusią savaitę bendrovė „Facebook“ paskelbė ketinanti keisti savo naujienų srauto gamybos receptą. Planuojamų pokyčių esmė – rodyti daugiau šeimos ir draugų mėgstamo turinio, mažiau – to, ką siūlo turinio pardavėjai.

Pokyčiais jau spėta nusivilti

Darbuotojų skaičiaus mažėjimas tokiose naujienų platformose kaip „BuzzFeed“, „Mashable“, „Mic“ ir kt. yra tvirtas įrodymas, kad esamas naujienų sklaidos modelis neveikia taip, kaip tikėjosi rizikos kapitalo turėtojai ir steigėjai. Pasak E. Bell, Kolumbijos universiteto (JAV) žurnalistikos tyrimų centre, kuriame ji pati dirba, nuolat stebimas naujienų tarnybų darbas ir turinio skleidėjų veikla socialiniame tinkle „Facebook“. Nors ir neužfiksuota, kad turinio skleidėjų šiame tinkle pristatomų naujienų ir nuorodų būtų reikšmingai sumažėję, nusivylimas pokyčiais tinkle vis dėlto juntamas.

Jokia kita organizacija per visą pasaulio istoriją nėra dariusi tokio didelio poveikio naujienų ekosistemai, kokį daro „Facebook“.

Jokia kita organizacija per visą pasaulio istoriją nėra dariusi tokio didelio poveikio naujienų ekosistemai, kokį daro „Facebook“. Socialinis tinklas, kurį daugelis iš mūsų naudoja tik kaip priemonę pasidalyti šuniukų ir vaikų nuotraukomis arba tiesiog išlieti emocijas, ilgainiui daugybei skaitmeninės žiniasklaidos organizacijų tapo pagrindiniu duomenų srauto formavimo įrankiu, o daugumai jo naudotojų – pagrindiniu naujienų šaltiniu. Tačiau nereikia pamiršti, kad, kaip dabar jau žinoma, „Facebook“ yra ir propagandos skleidėjų, kaip antai Rusijoje veikiančios Interneto tyrimų agentūros, neseniai mėginusios (galbūt net sėkmingai) paveikti Amerikos rinkėjus, pamėgtas kanalas.

Pekla, užvirusi po to, kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas, „Facebook“ vadovams tapo tikru galvos skausmu. Bent jau Jungtinėse Valstijose būtent jie – iš savo pačių sukurto sabotažo mechanizmo nežmoniškus turtus susikrovusių steigėjų ir investuotojų grupė – yra laikomi pagrindiniais melagingų naujienų skleidėjais. Kad ir kaip vertintume tokią padėtį, „Facebook“ pasitraukimas iš artimiausių turinio gamintojų bičiulių rato – baisi žinia, konstatuoja apžvalgininkė.

Didės pavojus spaudos laisvei?

Pasaulyje, kuriame autoritariniai režimai imasi vis aktyviau ir veiksmingiau save populiarinti per socialinius tinklus, sėkmingai išvengdami jiems visai nereikalingo tarpininko – gerokai įgrisusios žiniasklaidos, naujieji vartų sergėtojai puola rūpintis demokratine atsakomybe. Praėjusiais metais, „Facebook“ eksperimentuojant su savo naujienų algoritmu šešiose nedidelėse rinkose – Gvatemaloje, Slovakijoje, Serbijoje, Šri Lankoje, Bolivijoje ir Kambodžoje, – žiniasklaidos organizacijų rengiamo turinio populiarumas smuko daugiau kaip perpus.

Dar labiau sunerimti privertė tai, kaip socialinę žiniasklaidą savo tikslais išnaudoja Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte. Savo rėmėjų rato formavimui ir sisteminiam oponentų triuškinimui jis dažnai pasitelkia tuos pačius metodus, kaip ir jau minėtoji Rusijos interneto tyrimų agentūra. Praėjusią savaitę, Amerikos žiniasklaidos organizacijoms reiškiant susirūpinimą dėl jų duomenų srauto „Facebook“ tinkle, filipiniečių naujienų svetainė „Rappler“ neteko veiklos licencijos. Ją R. Duterte finansų administratorius panaikino dėl to, kad bendrovė esą priėmė užsienio finansuotojų lėšas ir taip pažeidė šalies konstituciją.

Tai pavyzdys, kaip techniniai dalykai tampa pretekstu ir priemone pažaboti spaudos laisvę. Tiek R. Duterte sekėjų ratas, tiek „Rappler“ auditorija suformuota per „Facebook“, kuris Filipinuose yra labai populiarus. Išeina, kad jei licencija bendrovei nebus grąžinta, „Facebook“ veiklą tęs šalyje, kurioje žiniasklaidos bendrovių savininkai negali būti užsienio subjektai.

Poveikis bus nevienodas

Tokiuose režimuose, kuriuose nuolat kyla pavojų spaudos laisvei, bendrovei „Facebook“ vadintis žiniasklaidos bendrove yra gerokai nepatogu, o gal net pražūtinga, ypač turint galvoje jos indėlį į pasaulinę naujienų industriją. Praėjusiais metais Mianmare „Facebook“ atsisakė aiškinti, kodėl rohinjų aktyvistų grupė ARSA priskirta prie pavojingų organizacijų. Pažymėtina, rašo E. Bell, kad, pavyzdžiui, Mianmaro kariuomenės ir vyriausybės oficialios paskyros šiame tinkle yra labai aktyvios ir turi milijonus sekėjų.

Vargingiau gyvenančiose šalyse milijonus žmonių „Facebook“ pritraukia per savo siūlomą „Free Basics“ programą – tai vienas iš galimų paaiškinimų, kaip valstybinėms Mianmaro įstaigoms pavyko taip sparčiai suburti šitokią milžinišką auditoriją. Tačiau yra ir kita pusė: antai Pietų Sudane ir kai kuriuose kituose regionuose, kuriuose tvyro didelė politinė įtampa, tokia iki galo neapgalvota bendrovės politika ir pusiau atsainus požiūris į turinio platintojų atsakomybę kai kam gali grėsti net mirtimi.

„Facebook“ sprendimas apriboti savo vaidmenį naujienų industrijoje ir žingsniai, susiję su atsakomybe už šioje platformoje platinamą turinį, gali padaryti nemažą poveikį žiniasklaidos organizacijoms tiek JAV, tiek Europoje. Tačiau turtingose Vakarų demokratijose aptariamų bendrovės sprendimų padarinius galbūt padės sušvelninti kitos strategijos.

O tokiose valstybėse kaip Filipinai, Mianmaras ir Pietų Sudanas, taip pat besiformuojančios demokratijos šalyse, kaip antai Bolivija ar Serbija, yra neetiška žadėti būti neutraliam, visiems leisti patikėti egzistuojant veiksmingą naujienų ekosistemą, o tada tiesiog akimirksniu dingti, rašo E. Bell. „Facebook“ tai žino, įsitikinusi ji. Reikia tikėtis, kad šis žinių turinio perkalibravimas nėra vien tik mėginimas nutildyti prieštaringą ar pernelyg sudėtingą triukšmą. Reikia tikėtis, kad taip siekiama iš esmės performuluoti požiūrį į tai, kaip atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas ateityje.