Nustebsite, kodėl pieno perdirbimo įmonė sužibo žiniasklaidoje.

„Sveiki, esu Hugo ir dirbu „Brazzale“, esu jo pardavimų atstovas Pietų Italijoje“, – teigė 60 metų darbuotojas Hugo Pauolon.

Hugo daug prekių pristato mažu sunkvežimiu.

„Kai atvažiuoju, visi sako: „O, Hugo! Tai man – ne tik darbas, o asmeninis ryšys“, – kalbėjo jis.

60-metis savo darbą dievina, tai turėtų patikti ir darbdaviui. Hugo į pensiją nenori eiti, o pardavinėti sūrį ir sviestą, kiek jėgos duos. Tačiau daug įmonių jo nė nesamdė dėl amžiaus. Laimė, prieš trejetą metų juo susidomėjo italas verslininkas. Jo pieninė netoli Venecijos ėmė mirgėti antraštėse dėl neįprastos personalo politikos – samdo tik vyresnio amžiaus darbuotojus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Nesakyčiau vyresnius, jie vis dar jauni širdimi ir kupini entuziazmo. Jie turi daugiau patirties ir tikiu, kad visiškai kitaip vertina darbą – atiduoda viską, ką gali“, – teigė „Brazzale“ generalinis direktorius Roberto Brazzale.

Ir Hugo – ne vienintelis, kuris čia atiduoda visas jėgas. Viskas prasidėjo nuo verslininko vaikystės draugo Alessandro Ferrarino.

„Ieškojau darbo ir paskambinau jam. Jis pasakė: „Tiesiog ateik, į rinką kaip tik planuoju išleisti puikų produktą – ypatingą sviestą, pagamintą su meile“. Nuo tada ir dirbame drauge“, – pasakojo 61 metų darbuotojas A. Ferrarin.

Rezultatas – naujas skyrius, kuriame dirba tik peržengę 60-mečio slenkstį. Ir Sonja Cattaneo per koronavirusą tapusi bedarbe čia rado savo kėdę.

„Nerasdamas darbo tarsi įkrenti į duobę. Esu dėkinga už puikią galimybę čia dirbti“, – sakė įmonės darbuotoja S. Cattaneo.

Ir nauda visiems – jaunimas turi iš ko mokytis. Be to, įmonė, įdarbindama senjorus, gauna nedidelę subsidiją iš valstybės. Tačiau kitaip nei skelbia sensacijų besivaikančios antraštės, jaunimas čia labai laukiamas.