Į akylai saugomą NATO būstinę Briuselyje šiandien pas "tvirtovės" darbuotojus ir jų vaikus atvyks Kalėdų Senelis. Tačiau čia tvyro anaiptol ne šventinės nuotaikos. Likus kelioms paroms iki svarbaus Aljanso narių užsienio reikalų ministrų susitikimo, diplomatai prakaituoja labiau, nei kvietimo pradėti ruoštis narystei kariniame bloke laukiančios Gruzija ir Ukraina.

Diplomatinės kovos įkaitai

Per NATO viršūnių susitikimą šių metų pavasarį Bukarešte nuspręsta, kad Kijevas ir Tbilisis taps Aljanso nariais. Deklaracijoje net nebuvo įrašyta sąlyga, ar šios valstybės to nori. Jaunoms demokratijos šalims buvo suteikta viltis, kad per antradienį prasidėsiantį Aljanso ministrų susitikimą jos gaus kvietimą prisijungti prie Narystės NATO veiksmų plano (MAP). Nors Briuselio diplomatai išsisukinėja, jog pluša dieną naktį ir galutinio komunikato teksto dar nesuderino, niekas neabejoja, kad šios viltys byra į šipulius.

Valstybės pretendentės tik skėsčioja rankomis. "Kalbant apie MAP, išvis negalima kalbėti apie kokias nors sąlygas. Dabar kažkodėl visi nagrinėja, ar Ukraina yra pasirengusi prisijungti prie NATO. O juk MAP tam ir yra, kad valstybė galėtų pasiruošti, – dar prieš mėnesį stebėjosi Ukrainos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vladimiras Chandogijus kalbėdamas su žurnalistais iš Lietuvos. – Tai lyg stojimas į universitetą. Kad išlaikytum stojamąjį egzaminą, turi nueiti į biblioteką ir pasisemti žinių. Tai kodėl gi mūsų neįleidžia į "biblioteką"?"

Šią logiką puikiai supranta ir NATO diplomatai. Jie žino, kad Bukarešte priimtas principinis politinis sprendimas, o MAP tėra priemonė jam įgyvendinti. Makedonija vykdo MAP jau beveik dešimtmetį, bet iki šiol neįstojo į Aljansą. Akivaizdu, kad Ukraina, draskoma vidinių politinių nesutarimų ir neturinti pakankamai gyventojų paramos NATO, bei Gruzija, konfliktuojanti su didžiąja kaimyne ir po rugpjūčio karo faktiškai praradusi gynybinį pajėgumą, taip pat turės nueiti ilgą ir sudėtingą kelią, kol taps Aljanso narėmis. Tačiau šios dvi valstybės tapo diplomatinės kovos įkaitėmis.

Nepelnyta pergalė

"Europoje vyksta diskusijos šiuo klausimu. Kai kurie politikai nori atrodyti kaip Arthuras Chamberlainas (buvęs britų premjeras, pritaręs Sudetų okupacijai ir taip bergždžiai tikėjęs išvengti Antrojo pasaulinio karo – red. past.), o kai kurie – kaip Winstonas Churchillis (buvęs britų premjeras ir nacių bei sovietų priešininkas – red. past.)", – spalį, dienraščiui apie galimybes jo šaliai gauti MAP, sakė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

Regis, chamberlainai nugalėjo. Lietuvos diplomatai neslepia, kad antradienį nei Gruzija, nei Ukraina negaus MAP.

Po karštų rugpjūčio įvykių, kai Rusijos pajėgos įsiveržė į Gruzijos teritoriją, NATO pasmerkė Maskvos veiksmus ir užšaldė bendradarbiavimą su ja. Iš tikrųjų šis karas tik pagilino skilimą Aljanse. Nors Rusija neatitraukė savo pajėgų iš buferinių zonų ir padvigubino savo karių skaičių konflikto regione, kai kurios valstybės aklai tiki, kad Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy ir Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo pasiektas paliaubų susitarimas yra įvykdytas. Tokios šalys, kaip Prancūzija bei tvirta Maskvos partnerė Vokietija, mąsto pragmatiškai ir, nepamišdamos apie strateginės partnerės energetinius išteklius, nenori gadinti su ja santykių.

Kita stovykla, kurioje yra Baltijos šalys, Lenkija bei JAV, supranta, kad užmerkus akis prieš šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus, Rusija pasijus nebaudžiama ir ilgai nesvarstys rengdama kitą išpuolį.

"Jeigu nesuteiksime MAP Gruzijai ir Ukrainai, pergalę švęs valstybė, kuri tikrai to nenusipelnė", – sakė Lietuvos ambasadorius prie NATO Linas Linkevičius. Taigi paprastas, techninio pobūdžio MAP klausimas įgavo itin svarbią politinę reikšmę.

Naujas JAV planas

Didžiausią įtaką Aljanse turinčios Jungtinės Valstijos suprato, kad MAP klausimas yra diplomatinių žaidimų įrankis, ir suskubo užkirsti tam kelią. JAV ambasadorius Ukrainoje Williamas Tayloras neseniai pareiškė, kad posovietinė valstybė galės prisijungti prie NATO ir be šio plano.

Toks pareiškimas sukėlė audringą kai kurių NATO narių reakciją. Nepaisant to, kad MAP pasiteisino kaip efektyvus Aljanso plėtros įrankis, jis nėra privalomas. Vienintelis teisiškai įpareigojantis NATO dokumentas – 1949 m. Vašingtone pasirašyta Šiaurės Atlanto Aljanso steigimo sutartis, o joje apie MAP nekalbama.

JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice trečiadienio pareiškimas, kad Vašingtonas neketina primygtinai reikalauti kviesti Ukrainą ir Gruziją prisijungti prie MAP, tik patvirtina pakeistą JAV strategiją. Nors Rusijos vadovas D.Medvedevas pritarė C.Rice žodžiams, tai visiškai nereiškia, kad Vašingtonas atsisako remti NATO plėtrą į Rytus.
Dienraščio šaltinių teigimu, dar ankstyvą rudenį JAV supažindino savo sąjungininkus, tarp jų ir Lietuvą su nauju planu, turinčiu pakeisti MAP. Konkrečios detalės nežinomos, bet kaip sakė vienas mūsų šalies pareigūnas, tai – "nei žuvis, nei mėsa".

Vis dėlto ir šis planas priešiškai sutinkamas prorusiškumu garsėjančioje Vakarų Europoje. Kaip jį seksis "prastumti" antradienį, per NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą, neaišku.

"Amerikiečiai juokavo, kad padegs ir uždarys kambario duris, o po to žiūrės, kas gausis", – kolegų žodžius prisiminė vienas aukštas Lietuvos diplomatas.