– Klimato kaita jau keičia planetą, ko gero, neatpažįstamai. Donaldas Trumpas, galima sakyti, vienas žinomiausių klimato mokslo neigėjų sustabdė finansavimą, kuris buvo skirtas Paryžiaus klimato kaitos konferencijos tikslų įgyvendinimui. Kaip tai gali apskritai paveikti šį susitarimą?

– Tai labai blogas signalas, ypač iš tokios valstybės, kaip JAV. Iš tikrųjų tai gali labai smarkai susilpninti patį Paryžiaus susitarimą. Jūsų paminėti pinigai buvo pirmiausia skirti besivystančioms šalims. Jos pasirašė, sutiko su Paryžiaus klimato kaitos susitarimu būtent todėl, kad išsivysčiusios šalys pažadėjo tuos pinigus. Siunčiamas toks signalas, kad D. Trumpo administracija ruošiasi nesilaikyti susitarimo sąlygų.

– Iki galutinio Paryžiaus susitarimo buvo einama, galima sakyti, 30 metų. Kas bus, jeigu D. Trumpo pavyzdys paskatins ir kitas susitarimo dalyves elgtis panašiai?

– Tai nerimą keliantis signalas, bet iš kitos pusės matyti, kad atsiranda naujų klimato lyderių. Pirmiausia tai yra Kinija, kuri per pastaruosius metus ne vieną kartą pasakė, kad tikrai įgyvendins visus Paryžiaus klimato kaitos susitarimo tikslus, iškeltus šiai šalia.

Kinija dar kelia ambicingus tikslus sumažinti savo taršą iki 2030 m., didinti atsinaujinančios energetikos kiekį. Kinija jau pradeda kilti kaip klimato kaitos lyderė, švarios energetikos, darnaus vystymosi idėjų propaguotoja, kas dar prieš metus, valdant Baracko Obamos administracijai, atrodė visiškai netikėtas posūkis.

– Apskritai, ar mes dar valdome taršą ir jos pasekmes?

– Pastarieji pora metų rodo, kad bendras taršos lygis, augimas šiek tiek mažėja. Jau net kalbama, kad galbūt taršos mastai pasaulyje pasiekia aukščiausią ribą. Jeigu pasaulis įgyvendins visus Paryžiaus klimato kaitos susitarimus, tai tarša gali pradėti mažėti. Tai irgi yra gana teigiamas signalas, kad, nepaisant visų politinių niuansų, žmonija iš tikrųjų žengia darnaus vystymosi keliu ir tarša taip sparčiai nebedidėja.

– Kita vertus, naujausias tyrimas rodo, jog šimtmečio viduryje vandenynuose bus daugiau plastiko negu žuvų.

– Tai kitas niuansas, kalbant ne tik apie klimato kaitą, bet apskritai apie aplinkosaugą – žmonės teršia gyvąją aplinką. Mes sukuriame daug naujų medžiagų, kurių nėra gamtoje. Tokia medžiaga yra ir plastikas. Ji nesuyra, kaupiasi ir parodo žmonių negebėjimą susitvarkyti su atliekomis, kurios generuojamos buityje, pramonėje ir visur kitur. Jos galiausiai nusėda, atsiduria vandenynuose, yra užkasamos žemėje, bet nesuyra, lieka šimtmečiams.

– Tai turime susitaikyti, kad plastiko maišelių bus daug negu žuvų?

– Turime imtis labai aktyvių veiksmų, kad plastiko naudotume kuo mažiau. Šiandien girdėjau per LRT RADIJĄ, kad Šiauliuose vykdoma akcija – kviečia šiauliečius atnešti plastiko maišelius ir tokiu būdu jų atsikratyti, o kasdien naudoti perdirbamus ar medžiaginius maišelius.

Europos Sąjunga (ES) yra iškėlusi tikslą apskritai atsisakyti plastikinių maišelių. Daroma daug žingsnių, kurie tikrai duos teigiamų rezultatų. Svarbu tai daryti aktyviai ir informuoti visuomenę.

– Kartais tokios akcijos atrodo kaip vienkartiniai veiksmai. Tarkime, ekologija Lietuvoje madinga, tačiau be sisteminio vyriausybės požiūrio, ko gero, nedaug čia būtų galima pasiekti?

– Tame kontekste vėl iškyla naujosios JAV administracijos tikslai. Jau matome, pastebime, kad jie labai mažina biudžetą, skirtą moksliniams tyrimams, klimato tyrimams, apskritai kalba apie tai, kad klimato kaita nevyksta.

Tada, kai žmonės, turintys ir galintys priimti sprendimus, kalba apie tai, kad aplinkosauga yra visai neaktuali ir nereikalinga, tada kyla grėsmė, kad visos mažos vienkartinės akcijos neduos rezultatų, nepasieks rimtų tikslų.

– Kartais, žiūrint iš šono, atrodo, kad klimato kaita permetama nuo vyriausybių pečių ant eilinio žmogaus pečių, kuris raginamas daugiau važinėti dviračiu, naudoti viešąjį transportą, nekūrenti anglių ir t. t. Ar sąžininga taip elgtis – viską sukrauti ant eilinių piliečių?

– Aš manau, kad tai tikrai nesąžininga. Tie maži žingsniai labai svarbūs. Jie žmonėms padeda suvokti, kad gyvename aplinkoje, kur viskas tarpusavyje susiję. Tie mūsų maži žingsniai svarbūs. Tikrai sutinku, jog dar svarbiau, kad politikai ir žmonės, esantys valdžioje, nubrėžtų tam tikrus ilgalaikius tikslus ir tų tikslų laikytųsi.

Kas dabar vyksta? Lyg ir buvo pasiektas pasaulinis susitarimas, labai pozityvus signalas, kad visos pasaulio tautos gali susitarti ir išgelbėti planetą. Staiga atsiranda kiti politikai, kurie sako – ne, šitų įsipareigojimų nesilaikysime. Jie brėžia visai kitokias ateities vizijas.

– Šiame kontekste, ko gero, reikėtų nepamiršti mažiau išsivysčiusių, neturtingų šalių, kurios, jeigu negaus finansavimo, gali paskatinti klimato pabėgėlių kaitą. Pavyzdžiui, užliejamas Bangladešas.

– Taip, dėl to ir kyla tokia didelė baimė, kad, jeigu JAV vis dėlto iš tikrųjų pasitrauktų iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, tai turėtų labai daug įvairių pasekmių, ne tik aplinkosauginių, bet, kaip ir minėjote, socialinių ar ekonominių. Pasaulis nuo to taptų tik dar nesaugesnis. Jis toks dėl įvairių klimato kataklizmų, bet taip pat ir dėl įvairių socialinių įtampų. JAV pasitraukimas tik padidintų socialines įtampas.

– Per Paryžiaus klimato kaitos konferenciją buvo kalba apie galimą iškastinio kuro eros pabaigą. Dabar tos kalbos galia atsidurti trečiame ar ketvirtame plane?

– Sutinku su jumis, kad šiuo metu tai atrodo daug sunkiau pasiekiama. Prieš metus viskas tikrai atrodė daug pozityviau. Kaip minėjau, yra teigiamų ženklų, kurie įrodo, kad natūraliai mažėja atsinaujinančių energijos išteklių kaina. Jų vis daugiau diegiama visame pasaulyje. Tai tiek saulės baterijos, tiek vėjo jėgainės.

Ta pati Kinija, kuri anksčiau niekada nekalbėdavo, kad klimato kaita yra jos prioritetas, per šių metų Davoso konferenciją, ne kartą paminėjo, kad šalis rūpinsis klimatu ir mažins taršą. Tai labai svarbu, nes Kinija yra teršėja numeris vienas.

– Kaip jūs galvojate, ar mes dar galime pasiekti to, kad neterštume aplinkos?

– To būtinai turime siekti. Tai nebūtinai įvyks staiga. Tai nuolat ir ilgai trunkantis procesas. Tikrai turime eiti tuo keliu, nes priešingu atveju gyvensime labai pavojingame tiek gamtinių katastrofų, tiek socialinių konfliktų, įtampų kupiname pasaulyje. Tas darnaus vystymosi kelias yra bene vienintelis kelias, kurio reikia imtis, kad tiek daug žmonių galėtų gyventi saugioje ir švarioje planetoje.

– Kaip Lietuva atrodo šiame kontekste, jeigu grįžtume prie vyriausybinių sprendimų?

– Lietuva neatrodo nei labai gerai, nei labai blogai. Mes tikrai esame kažkur per viduriuką, nes matoma įvairių žingsnių. Lietuvoje aplinkosauga tikrai nėra paskutinėje vietoje.

Tarkime, žiūrint Lietuvos klimato kaitos įsipareigojimus, atsinaujinančių išteklių įsipareigojimus, esame pasiekę rodiklius, kuriuos įsipareigojome ES pasiekti iki 2020 m.

Iš vienos pusės, neatrodome labai blogai. Iš kitos pusės, tikrai nėra ambicijų padaryti daugiau. Manome, kad jau sugebėjome pasiekti reikiamus rodiklius ir nėra noro padidinti ambicijas, padaryti daugiau, gyventi švaresnėje aplinkoje.