Tai ypač aktualu didelių politinių renginių laikotarpiu. Trečiadienį prasideda Komunistų partijos kongresas. Tai renginys, kurio kulminacija bus naujos Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Xi Jinpingo vadovybės komandos pristatymas.

Tad cenzoriai ketina viena ranka informaciją riboti, o kita – skleisti. Socialinėje žiniasklaidoje ieškoma raktinių žodžių ir frazių, siekiant blokuoti bet kokius bandymus protestuoti arba išjuokti šalies politinę vadovybę, o apie prasižengusius gali būti pranešama atsakingoms institucijoms.

Pavyzdžiui, jei vienoje žinutėje bus parašyta vis didesnę galią įgyjančio šalies vadovo pavardė ir „Mikė Pūkuotukas“, kaip Xi Jinpingas kartais yra pravardžiuojamas, tokia žinutė paprasčiausiai nepateks į „WeChat“ grupės diskusijas. Be to, į pokalbių grupes negalima siųsti juokingų vaizdelių, kuriuose būtų pavaizduotas Xi Jinpingas ar ankstesni Kinijos vadovai.

Iš pirmo žvilgsnio Kinija atrodo vis atviresnė: tviskantys nauji miestai, kurių autobusų stotelėse reklamuojami Holivudo filmai; sparčiau nei bet kur kitur prigyjanti skaitmeninė valiuta; stilingi jaunuoliai, dūzgiantys miestų gatvėmis išsinuomotais motoroleriais.

Tačiau po to, kai prieš penkerius metus Xi Jinpingas atėjo į valdžią, viešas diskusijas imta vis griežčiau cenzūruoti, siekiant kontroliuoti visas gyvenimo sritis – nuo politinės minties iki lytinių santykių.

Ši šalis vietoj interneto turi tai, ką būtų galima pavadinti intranetu, veikiančiu už „Didžiosios kinų ugniasienės“.

„Amnesty International“, „Facebook“ ir „Twitter“ svetainės yra nepasiekiamos daugumai kinų, nebent jie naudojasi virtualiuoju privačiuoju tinklu (VPN), kuris jiems padeda faktiškai atsidurti kitapus „Didžiosios ugniasienės“. Todėl, artėjant kongresui, prasidėjo puolimas prieš tuos, kas naudojasi VPN. Šalies valdžia įsakė „Apple“ iš savo programėlių parduotuvės Kinijoje pašalinti visus VPN programėles. Bendrovė nusprendė nerizikuoti prarasti šią milžinišką rinką ir sutiko daryti tai, ko nori Pekinas.

Prieš keletą metų panašus ultimatumas buvo pateiktas „Google“ – leisti Kinijos pareigūnams cenzūruoti paieškos rezultatus arba netekti galimybės dirbti šalyje. „Google“ nepasidavė ir buvo užblokuota.

Veiksmingiausias Kinijos cenzūros įrankis kartu yra ir labiausiai paplitęs bendravimo būdas. Faktiškai visi naudojasi telefono programėle „WeChat“. Ji suteikia galimybę rašyti žinutes, rengti grupinius pokalbius, dalytis nuotraukomis, atlikti vietos paiešką ir elektroninius mokėjimus.

Politiškai svarbiais laikotarpiais bet koks pranešimas gali būti užblokuotas arba patikrintas cenzorių, jei jame yra tam tikrų žodžių. Jei žinutė itin aštri, į jūsų duris gali pasibelsti valstybės saugumo pareigūnai.

Be to, pagal naujas taisykles pokalbių grupę sukuriantis asmuo yra atsakingas už tai, kas kalbama toje grupėje. Kai kas gali stebėtis, kaip tai įmanoma, nes programėlę valdo ne valstybė, o ypač galinga Kinijos bendrovė „Tencent“.

Tačiau būtina suvokti, kad pagal naujas Kinijos kibernetinės erdvės administracijos nustatytas taisykles privatūs šias platformas administruojantys subjektai privalo ne tik taikyti turinio apribojimus, bet ir apie pažeidėjus pranešti „atitinkamoms institucijoms“.

Daugeliui kinų, įskaitant ir gyvenančius užsienyje, „WeChat“ tapo svarbiausiu naujienų šaltiniu. Todėl apribojus turinį sugebama užtikrinti, kad tam tikros naujienos vartotojų tiesiog nepasiektų.

Jokia paslaptis, kad kiekvieną Kinijos laikraštį ir televizijos kanalą visiškai kontroliuoja komunistų partija. Negana to, pernai susitikęs su dienraščio „People`s Daily“, naujienų agentūros „Xinhua“ ir valstybinio transliuotojo CCTV darbuotojais, Xi Jinpingas pareikalavo visiško žurnalistų lojalumo ir nurodė, kad jie turėtų sekti partijos vadovybės linija.

O kad nebekiltų apskritai jokių abejonių, žurnalistams buvo išplatintos taisyklės dėl šių metų kongreso nušvietimo; jose reikalaujama, kad visi interviu su ekspertais ar mokslininkais būtų patvirtintos reporterių tiesioginių vadovų ir centrinio propagandos departamento.

Tačiau Kinijos cenzūros ir propagandos modelis taikomas ne vien aštriems politiniams klausimams. Internetiniams knygynams galioja Valstybinės spaudos, radijo, kino ir televizijos tarnybos reitingų sistema, kuria, be kita ko, siekiama skatinti „moralines vertybes“.

Kurį laiką pigių internetinių dramų kūrėjai tarsi mėgino išbandyti ribas to, ką Kinijoje galima transliuoti. Pavyzdžiui, buvo net situacijų komedija apie gėjus. Tačiau skaitmeninėms platformoms buvo nurodyta atsisakyti šimtų užsienio programų, be to, jų vietinei produkcijai imta taikyti tokius pat apribojimus, kaip ir televizijoje. Dabar per Kinijos televiziją retai galima pamatyti net ką nors panašaus į aistringą bučinį.

Taip Xi Jinpingas palaipsniui įveda valstybės sankcionuotas moralines nuostatas.

Praėjusį mėnesį televizijos serialų kūrėjai gavo pranešimą apie naujas jų turiniui nustatomas taisykles. Jos yra skirtos „gerinti žmonių kultūrinį skonį“ ir „didinti visuomenės dvasingumą“.

Tuo metu, kai cenzoriai kovoja su atskalūnais, partija ragina galvoti apie visa tai, kas yra gera Kinijoje, ir nurodo vienintelį tokios gerovės šaltinį – Xi Jingpingą.

Pekine atidaryta paroda, kurioje dėmesys sutelktas į naujausius Kinijos valdžios laimėjimus. Erdvios salės yra skirtos mokslui, transportui, kariuomenei, ekonomikai, sportui, etninėms mažumoms, o pagrindinis akcentas jose – didelės Xi Jinpingo fotografijos. Ir jų ten greičiausiai šimtai.

Anglų kalba leidžiamas dienraštis „China Daily“ jau kurį laiką kasdien pirmajame puslapyje skelbia straipsnius apie tai, kas pasikeitė įvairiuose kaimuose, miestuose ir miesteliuose, kuriuose apsilankė Xi Jinpingas. Visur mirga tokios antraštės: „Jis paprašė žmones apsaugoti ežerą“, „Šalies vadovas Xi Jinpingas pasiūlė kaimo žmones perkelti į naują gyvenvietę“, „Xi Jinpingas pabrėžė apželdinimo mišku svarbą“ ir t. t.

Kai kas net ima juokauti, kad tai jau primena Šiaurės Korėją, kurios spaudoje šalies lyderis yra kone dievinamas.

Apskritai, taisyklėse, kuriose nurodoma, ką galima sakyti, transliuoti, persiųsti, analizuoti, sąmoningai vengiama konkretumo (išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie akivaizdžius pažeidimus). Tai padeda užtikrinti, kad visi būtų budrūs, o valdžia galėtų uždaryti bet kokią žiniasklaidos priemonę, nepateikdama jokios priežasties.

Redaktoriai, karikatūristai, žurnalistai, režisieriai, tiklaraštininkai, komikai, socialinės žiniasklaidos platformų administratoriai ir tiesiog draugams pranešimus rašantys paprasti Kinijos piliečiai siekia išvengti tam tikrų temų, kad neturėtų problemų.

Trumpai tariant, cenzūra Kinijoje yra veiksminga, ir, anot S. McDonellio, daugelio pasaulio šalių valdžiai tai tik kelia susižavėjimą.