Rusijos ir Baltarusijos sąjunginei valstybei vakar sukako dešimt metų, bet ji iki šiol egzistuoja tik popieriuje. 1999 m. gruodžio 8 d. pasirašytame susitarime numatyti tikslai – tik miražas.

Planai liko planais

Buvo planuojama, kad sąjunginė valstybė turės bendrą parlamentą, valiutą, kariuomenę ir sienas. Tačiau planai taip ir liko planais. Maža to, per tuos dešimt metų daugelis rusų jau spėjo pamiršti apie tokios sąjungos egzistavimą. Kodėl? Į tai atsakyti bando Rusijos žiniasklaida, kuri primena apie sukaktį.

Ne paslaptis, jog Maskva ir Minskas, pasirašydami sąjunginės valstybės steigimo sutartį, siekė savo ekonominių interesų. Ekspertų teigimu, per tą laiką Rusijos suteiktos finansinės injekcijos Baltarusijai siekia dešimčius milijardų JAV dolerių. Tai, anot analitikų, yra viena priežasčių, dėl kurios didžioji baltarusių dalis iki šiol teigiamai vertino integracijos su Rusija idėją.

Tačiau pastaraisiais metais dotacijos gerokai sumažėjo. Tai ne kartą buvo sąjungininkių konfliktų priežastis. Didelis skandalas įvyko 2006-ųjų pabaigoje, kai Kremlius nutarė padidinti dujų kainą Baltarusijai. Konfliktų būta ir šiemet. Minskas pyko, nes Maskva nenorėjo suteikti kredito, be to, apribojo Baltarusijos pieno produkcijos patekimą į Rusijos rinką. Būtent tai, pasak politologų, paskatino Baltarusiją pradėti dialogą su Vakarais. Atitinkamai reagavo ir šalies gyventojai. Sąjunga su Rusija jiems jau nebeatrodo tokia patraukli.

Geriausias projektas

Apžvalgininkas Romanas Jakovlevskis teigia, kad Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai iš popierinės valstybės pavyko gauti daug daugiau naudos nei Rusijos vadovybei.

"Manau, kad tai buvo pats geriausias A.Lukašenkos projektas. Jis sugebėjo dešimt metų mulkinti Kremlių kalbomis apie sąjunginę valstybę, nors akivaizdu, kad du tarptautinės teisės subjektai negali būti vienoje valstybėje. Dotacijos ir pagalba (finansinė, techninė) Minskui buvo suteikiama kaip niekam kitam. Apie tai neseniai užsiminė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Buvo paminėtas ir skaičius – 50 mlrd. JAV dolerių (apie 115 mlrd. litų)", – priminė R.Jakovlevskis.

Pasak jo, valstybių santykiai kiek pasikeitė, kai Kremliaus šeimininku tapo Vladimiras Putinas. Rusija neatsisakė padėti Baltarusijai, bet ne tokiu mastu kaip anksčiau.

"Liko broliški santykiai, bet jų kainą dabar nustato rinka", – paaiškino ekspertas.

Atviri ir politikai. Baltarusijos ir Rusijos parlamentinio susirinkimo ekonominės komisijos pirmininkas ir Rusijos parlamento aukštųjų rūmų Federacijos tarybos narys Olegas Tolkačiovas teigia, jog sąjunginė valstybė egzistuoja tik formaliai.

"Yra sąjungos parlamentas, kuris kol kas nėra renkamas. Kiekviena šalis deleguoja į jį po 50 deputatų. Jie susirenka du karus per metus. Yra biudžetas. Nors jis mažesnis nei Maskvos sveikatos apsaugos departamento biudžetas, jo finansuojamose programose dalyvauja 4,5 mln. žmonių", – teigė jis.

Kas trukdo?

Tam, kad valstybė iš virtualios virstų realia, pasak ekspertų, reikia išspręsti virtinę klausimų. Pavyzdžiui, reikia apsispręsti, kaip atrodys sąjungos vadovybė. Iki šiol nesutarta, ar valstybei vadovaus vienas prezidentas, kaip jis dalysis įgaliojimais su Rusijos ir Baltarusijos vadovais. Neaišku kaip formuoti parlamentą: ar pariteto principu, ar atsižvelgiant į šalių gyventojų skaičių. Jei bus pasirinktas pastarasis mechanizmas, kiekvienam Baltarusijos deputatui teks keturiolika kolegų iš Rusijos. Abejotina, kad tai priimtina Minskui. Šie klausimai jau trukdo priimti bendrą konstituciją.

"Sudėtingiausia tai, kad Rusijoje ir Baltarusijoje yra skirtingos demokratijos. Be to, sąjungininkams stinga pasitikėjimo vienas kitu", – teigė O.Tolkačiovas.

Senatorius priminė, kad Minskas buvo įsipareigojęs svarstyti Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo klausimą, tačiau iki šiol to nepadarė.

Kai kurie Baltarusijos politikai mano, kad tai, jog integracijos procesas stringa, gelbsti šalies tautą. Kitu atveju, anot jų, didesnė tauta tiesiog prarytų mažesnę, ir viskas. "Tai tebūtų laiko klausimas", – įsitikinęs konservatyvios krikščionių partijos – Baltarusijos liaudies fronto – vienas lyderių Juras Belenkis.

"Visus dešimt metų režimas siekė sunaikinti mūsų tautą. Buvo naikinama mūsų kultūra, kalba, savimonė ir galiausiai užsimota naikinti valstybingumą", – sakė opozicijos politikas.

Informacinės agentūros "Naviny" apžvalgininkas Dmitrijus Babičius prisimena, kad sąjunginės valstybės sutarties kritikai nuo pat pradžių kalbėjo apie asmeninius ją sudariusių žmonių interesus. A.Lukašenka buvo kaltinamas tuo, kad taip jis nori tapti sąjunginės valstybės prezidentu.

Borisas Jelcinas buvo įtariamas, jog įsitraukė į šią aferą, nes jį kamavo kaltės dėl sugriautos Sovietų Sąjungos jausmas. Pasirašęs susitarimą su Baltarusija, jis esą norėjo istorijoje likti kaip lyderis, pradėjęs naują Rusijos plėtros etapą.