Suimami ir kankinami

Tuoj po plataus masto invazijos į Ukrainą Rusijos parlamentas priėmė įstatymą, kad už antikarinę retoriką gali būti baudžiama iki penkiolikos metų kalėjimo. Vladimiro Putino valdomoje šalyje pavojus būti išsiųstam į pataisos darbų stovyklą yra didesnis nei bet kada anksčiau. Tačiau tai nebetaikoma tik rusams.

Agentūra AP išanalizavo laisvę atgavusių buvusių kalinių ukrainiečių liudijimus, dviejų žmogaus teisių organizacijų informaciją ir sudarė žemėlapį, kuriame – mažiausiai 40 kalinių stovyklų Rusijoje ir Baltarusijoje ir 63 „oficialūs ir neoficialūs“ kalėjimai okupuotoje Ukrainos dalyje.

Juose laikomi tūkstančiai civilių ukrainiečių, kurie ne tik suimami be teisėtos priežasties – pvz., už tai, kad kalba gimtąja kalba, bet ir nuolat patiria kankinimus. Birželį paskelbtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje rašoma, kad 91 proc. sulaikytųjų praneša apie kankinimus ir netinkamą elgesį.

„Elektrošokas, imituojamas dusinimas ir smūgiai, nuo kurių lūžta kaukolės ir šonkauliai“, – anot AP, sąlygos tiek Rusijoje, tiek Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje vienodai siaubingos.

Žmogaus teisių organizacijos Gulagu.net duomenimis, bent 4 tūkst. ukrainiečių civilių yra laikomi kalėjimuose Rusijoje ir dar tiek pat – okupuotose žemėse. Ukrainos oficialūs asmenys kalba apie 10 tūkst. agresoriaus nelaisvėje atsidūrusių civilių.

Šie žmonės de facto nebeturi jokių teisių, artimieji neinformuojami apie jų likimą, nesilaikoma jokių teisinių procedūrų. Sulaikytieji dažnai siunčiami kasti apkasų, masinių kapaviečių, naudojami kaip gyvieji skydai fronte. Manoma, kad tokie žmonės vertinami kaip potencialūs įkaitai, į kuriuos būtų galima iškeisti rusų karius, nors tarptautinė teisė draudžia civilius mainyti į karo veiksmų dalyvius.

Kremliaus užmojai labai ambicingi. Šių metų pradžioje AP gavo Rusijos vyriausybės dokumentą, kuriame pateikiami planai iki 2026 m. okupuotos Ukrainos teritorijoje iš viso įrengti 25 naujas kalėjimų kolonijas ir dar šešis sulaikymo centrus.

Taip įteisinama galimybė žmones iš okupuotų Ukrainos žemių, kurias Kremlius formaliai laiko „naujomis teritorijomis“, perkelti į darbo stovyklas Rusijoje.

Reanimuojama Gulago šmėkla

Suėmimai – dramatiška Maskvos okupuotų Ukrainos teritorijų kasdienybė ir, kaip svarsto žurnalo „The Atlantic“ autoriai, gal būti ilgalaikio plano dalis.

Rusija šiuo metu kuria naują darbo stovyklų tinklą, kuris gaivina prisiminimus apie Gulagą – priverstinio darbo stovyklų sistemą, per kurios skaistyklą 1928–1956 m. perėjo apie 20 mln. žmonių. Nuo 2014 m. Rusijoje taikoma priverstinio darbo bausmė, ją atliekant specialiuose pataisos centruose.

Kalbos apie tai, kad kaliniai galėtų padėti dėl pandemijos dramatišką darbo jėgos deficitą patiriančiai Rusijos ekonomikai, pasigirdo dar 2021-ųjų vasarą. Siautėjant virusui, tūkstančiams darbo migrantų, ypač iš Vidurinės Azijos, grįžus namo, valdžios atstovai prabilo apie tai, kad šalyje stinga 600 tūkst. statybininkų. Tuomet net statybos ministras prabilo, kad deficitą galėtų kompensuoti 188 tūkst. kalinių. Jam antrino ir Rusijos geležinkelių vadovas. Idėjai pritariantys teisingumo ministras ir Rusijos įkalinimo įstaigų sistemos vadovas tikino, kad kalbama ne apie Gulago atkūrimą. Esą kaliniai gautų padorų atlyginimą, išmoktų naujų įgūdžių ir turėti galimybę įrodyti, kad buvo reabilituoti.

Dar pernai sausį Rusijos prezidentas pritarė teisingumo ministro idėjai daliai kalinių laisvės atėmimo bausmę pakeisti priverstiniu darbu. Tuomet Vyriausybėje sklandė idėja tokią priemonę taikyti 100 tūkst. asmenų. Tuomet lenta.ru citavo ministrą Konstantiną Čuičenką, esą tai bus palanku biudžetui, nes nuteistieji faktiškai patys mokės už savo išlaikymą.

Vėliau prasidėjusi plataus masto invazija į Ukrainą, ne tik valdžios kritikams, bet ir aktyviems piliečiams pradėtos taikyti represijos su stalininio teroro elementais, masinis nepasirengusių kalinių siuntimas į frontą parodė: Kremliuje nebepaisoma įsipareigojimų nei užsienio valstybėms, nei savo piliečiams. Karo veiksmai dar labiau padidino menkai kvalifikuotos darbo jėgos deficitą, todėl priežasčių įteisinti kalinių darbą ne kaip tariamą socialinių įgūdžių gerinimo priemonę, bet kaip ekonomikos įrankį, Kremliuje matoma dar mažiau.

Šiemet gegužę pranešta, kad Rusijos valdžios institucijoms leista deportuoti žmones iš teritorijų, kuriose paskelbta karinė padėtis, į taikias teritorijas. Taip įteisinama galimybė žmones iš okupuotų Ukrainos žemių, kurias Kremlius formaliai laiko „naujomis teritorijomis“, perkelti į darbo stovyklas Rusijoje.

Trūksta darbininkų

Priverstiniai darbininkai padėtų užpildyti spragas darbo rinkoje. Joje dėl mobilizacijos ar į frontą savo noru einant didele alga susigundžiusiems savanoriams, planuojant padidinti gamybą, kad kompensuotų, pvz., dėl sankcijų nebegaunamą produkciją, jaučiamas darbuotojų deficitas. Ypač – bent kiek kvalifikuotų.

Kad darbo rankų ieško laisvės atėmimo vietose, pvz., didžiausia Rusijos automobilių gamintoja „AvtoVAZ“, nė neslepia.

Agentūros „Interfax“ teigimu, gamybos apimtį padidinti norinčiai kompanijai iki rugsėjo reikia 1 100 papildomų darbuotojų, iki 2024 m. sausio – dar 3 000. Bent pusė jų bus nuteistieji privalomiesiems darbams. Apie tai atvirai skelbiama Federalinės bausmių vykdymo tarnybos Samaros regiono departamento interneto svetainėje.

Šiuo metu įmonei reikalingi devyniolikos profesijų specialistai – montuotojai, metalo apdirbimo įrenginių operatoriai, štampuotojai, dažytojai. Jie dirbtų „Lada Vesta NG“ surinkimo linijoje. Pernai vasarą „AvtoVAZ“ gamykloje Toljatyje atnaujinta „Lada Granta“, „Lada Niva Legend“, „Lada Niva Travel“ gamyba, o kovą pradėta serijinė „Lada Vesta NG“ gamyba.

Tačiau senosios įkalinimo įstaigos Rusijoje – taip pat neideali išeitis, nes šiandien Rusijos laisvės atėmimo vietose kali rekordiškai mažai žmonių. Liepą Valstybės Dūmoje buvo paskelbta, kad 2023 m. vasario 1 d. kalėjo 400 tūkst. asmenų. Tuo pačiu metu 2020 m. kalėjo 519,6 tūkst.