Vokietijos aukščiausiasis administracinis teismas trečiadienį atmetė 84 metų moters ir jos sūnaus, kurie vis dar gyvena šiame name, paskutinę apeliaciją. Moters šeima 1939 metais turtą nusipirko iš nekilnojamojo turto agento.

Šiuo sprendimu baigėsi daug metų trukusi teisinė kova dėl namo Vokietijos rytuose esančiame žaliame ir ežeringame Vandlico rajone, esančiame į šiaurę nuo Berlyno.

Abu buvę turto savininkai Vokietijos žydai buvo nužudyti nacių koncentracijos stovyklose per Holokaustą. Turtą jie įsigijo 1932 metais, prieš pat naciams paimant valdžią Vokietijoje, ir naudojo jį kaip poilsio namus žydų vaikams.

Žydų ieškinių konferencija (JCC), kuri pagal Vokietijos įstatymus gali atstovauti Holokausto aukoms, negalinčioms pareikšti savo pretenzijų, iškėlė restitucijos bylą ir pareiškė teises į šį  turtą.

Dabartinė namo gyventoja, kuri buvo užginčijusi turto perleidimą, po Vokietijos federalinio administracinio teismo Leipcige sprendimo sakė, kad praradus namą jai sugriuvo visas pasaulis.

„Aš praleidau šiame name visą gyvenimą ir prižiūrėjau savo tėvus“, – sakė ji.

Dabar šeima liko be nieko, sakė jos 61 metų sūnus, pridurdamas: „Nežinome, kur eiti“.

Byla buvo nagrinėjama remiantis Vokietijos įstatymu dėl neišspręstų turtinių klausimų sureguliavimo, kuris buvo priimtas po Vokietijos susivienijimo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, siekiant išspręsti tiek nacių režimo atimto, tiek pokario komunistinės Rytų Vokietijos vyriausybės konfiskuoto turto restitucijos klausimą.

Tai buvo vienas iš paskutiniųjų nacizmo laikotarpio restitucijos ir kompensacijos reikalavimų, dėl kurių vis dar vyksta teisminiai ginčai aplink Berlyną esančioje rytinėje Vokietijos Brandenburgo žemėje.