Šaltojo karo metais dvi supervalstybės JAV ir Tarybų Sąjunga uoliai šnipinėjo viena kitą. Praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, o, regis, niekas nepasikeitė.

Pavojingi šnipų žaidimai

Šią savaitę nugriaudėjęs šnipinėjimo skandalas buvo vienas iš daugelio tarp JAV ir Rusijos. Ką jau kalbėti apie Šaltojo karo laikotarpį, kur dėl slaptos informacijos pešėsi Rytai bei Vakarai.

Tiesa, prieš daugiau nei du dešimtmečius šnipinėjimas buvo gyvybės ir mirties klausimas. 1985 m. nušautas amerikiečių šnipas Arthuras D.Nicholsonas, kuris šnipinėjo Rytų Vokietijoje.

O štai JAV žvalgybinio lėktuvo U-2 skrydis virš Tarybų Sąjungos 1960 m. vos nesibaigė rimtu tarptautiniu skandalu – Tarybų Sąjungos priešlėktuvinė gynyba numušė lėktuvą ir sučiupo jo pilotą.

Svarbu tai, kad būtent tuo metu dvi supervalstybės derėjosi dėl tolesnio Vokietijos sostinės Berlyno statuso.

1958–1963 m. buvo sprendžiama vadinamoji Berlyno krizė, kuri baigėsi 1961 m. Berlyno sienos statybomis. U-2 skandalas tuo metu pakišo Nikitai Chruščiovui neįkainojamą galimybę paspausti sąjungininkus, ypač Jungtines Valstijas, dėl Maskvai palankaus Berlyno klausimo sprendimo.

1960 m. gegužę Paryžiuje tuometis JAV vadovas Dwightas Eizenhoweris net rengėsi padaryti tam tikrų nuolaidų dėl Vakarų Berlyno, tačiau isteriška N.Chruščiovo pozicija dėl U-2 žvalgybinio skrydžio sutrukdė pasiekti naudingą susitarimą.

Po metų vykstant vadinamajai Kubos krizei laiku gauta žvalgybinė informacija iš Tarybų Sąjungos leido JAV adekvačiai sureaguoti į planuojamą tarybinių branduolinių raketų dislokavimą Kuboje.

Tuo metu virš salos atlikti žvalgybiniai skrydžiai neleido amerikiečiams nustatyti, kokia ginkluotė iš tiesų dislokuojama saloje. Būtent to siekė Maskva – dislokuoti raketas iki tol, kol apie jas sužinos amerikiečiai, kurie jau nieko negalės padaryti.

Tačiau labai slapta informacija iš Maskvos tada leido tuomečio JAV prezidento Johno F.Kennedy komandai užbėgti už akių N.Chruščiovui. Buvo priimtas sprendimas dėl karinės Kubos blokados, kuris, daugelio istorikų nuomone, išgelbėjo pasaulį nuo galimo dviejų branduolinių galių tiesioginio karinio susidūrimo.

Žmogiškasis šnipinėjimas aktualus

Šiais laikais įtampos nebėra ir niekas niekam negrasina branduoliniais ginklais.

Visgi vadinamasis žmogiškasis šnipinėjimas (HUMINT) tebevyksta. Ar Šaltojo karo šnipinėjimo metodai dar turi prasmę?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Tomas Janeliūnas pabrėžė, kad HUMINT – aktualus iki šių dienų.

„Manau, kad HUMINT vis dar yra aktualus. Tai ypač suprasta po rugsėjo 11-osios. JAV ėmė labai daug investuoti į žmogiškuosius išteklius, kurie gali užmegzti tiesioginius kontaktus su teroristų organizacijomis. Juk vien technologijos neleidžia aprėpti visko – ypač tokiose organizacijose, kurios žino JAV (ir kitų didžiųjų šalių) technologines galimybes, todėl beveik nesinaudoja mobiliuoju ryšiu ar internetu“, – pabrėžė mokslininkas.

Pasak docento, HUMINT naudingas daugelyje sričių.

„Atitinkamai ir kitose srityse vis dar svarbus yra HUMINT, nes būtina ne tik surasti, išgauti informaciją, bet kartais ir daryti įtaką kitų žmonių (pavyzdžiu, politikų) sprendimams. O tai galima tik netradiciniais ar tiesioginiais kanalais perduodant specifinę informaciją, renkant kompromituojančius duomenis ir pan.“, – sakė T.Janeliūnas.

Paklaustas, kaip vertina naujausius šnipinėjimo skandalus tarp Jungtinų Valstijų ir Rusijos, ekspertas sakė: „Kalbant apie JAV ir Rusiją, šių šalių tarpusavio šnipinėjimo tradicijos labai stiprios ir todėl nė viena šalis nenori pirmoji pasitraukti iš šio tylaus mūšio lauko – vien užsiimti kontržvalgyba nėra prasminga, nes taip galima suteikti priešininkui pranašumą.“

„Šnipų vaikučiai“

Įdomu tai, kad valstybių žvalgybos tarnybos net imasi auginti šnipus nuo vaikystės. Nors toks scenarijus primena legendinio britų slaptojo agento Džeimso Bondo kino juostą, – tai tikrų tikriausia realybė.

Štai Jungtinėse Valstijose Rusijos išorės žvalgybos tarnybai (SVR) dirbę agentai į slaptą tarnybą verbavo savo vaikus.

2010 m. JAV federalinis tyrimų biuras atskleidė 10 Rusijai dirbusių šnipų tinklą. Iš pradžių nieko ypatinga JAV pareigūnai šioje gana tradicinėje šnipinėjimo istorijoje nematė.

Tik vėliau ėmė aiškėti, kad Donaldo Heathfieldo ir Tracey Foley tapatybę pasirinkę rusų agentai Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova vykdė ilgalaikę operaciją, kurios tikslas – vaikų infiltravimas į svarbias JAV institucijas.

Tuo užsiėmė ir kiti vadinamieji Rusijos miegantieji agentai JAV, tarp kurių buvo ir seksualioji agentė Anna Chapman. Tiesa, ji vaikų neturėjo, tačiau likusieji agentai augino vaikus nuo vienų iki dvidešimties metų.

Antai Timas Foley tėvų buvo ugdomas sekti jų pėdomis. Kitaip sakant, amerikietis jaunuolis, puikiai be akcento kalbantis anglų kalba, buvo SVR investicija į ateitį.

Pasak neoficialių šaltinių, kuriuos citavo „The Wall Street Journal“, T.Foley studijavo garsioje JAV aukštojoje mokykloje George’o Washingtono universitete, vėliau ketino kopti karjeros laiptais vyriausybinėse institucijose.

Šnipo skandalas ir Sirija

Ar, kalbant apie JAV šnipo sulaikymą Maskvoje, derėtų žvelgti į bendrą JAV bei Rusijos santykių kontekstą?

Politikos mokslų daktaras, tarptautinių santykių ekspertas Vadimas Volovojus pabrėžė, kad, jo nuomone, Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) šnipo istorijos paviešinimas – neatsitiktinis.

„Tikėtina, kad tai susiję su pastarojo laiko spaudimu Rusijai dėl Sirijos. Rusijoje kalbama, kad reikėtų gerinti bendradarbiavimą tarp Rusijos ir kitų šalių žvalgybų. Taigi, sprendimas paviešinti minėtą šnipinėjimo atvejį šiuo atveju keistokas. Faktas tas, kad viskas buvo daroma tikrai neatsitiktinai. Juk visi žino, kas ir ką dirba ambasadose bei konsulatuose, kas priklauso CŽV, kas ne. Taigi, iš esmės tik sprendimo reikalas yra kokį nors asmenį suimti ir išsiųsti“, – komentavo V.Volovojus.

Taip pat ekspertas tvirtino, jog Sirijos klausimas šiuo atveju tikrai gali būti motyvas.

„Galbūt tai bandymas parodyti – mes nenusileisime dėl Sirijos. Juk pastarojo laiko derybos tarp Rusijos ir JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry, Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono ir Izraelio premjero Benjamino Netanyahu buvo būtent dėl Sirijos. Keliant klausimą, ar gali kisti Kremliaus pozicija dėl Sirijos, nemanau, kad kokių pokyčių bus. Kritinė riba jau peržengta. Proga, kada buvo galima nusileisti, jau praleista, dabar Rusijai tai būtų pažeminimas. O V.Putinas pažeminimų nemėgsta. Juk Rusija beveik dvejus metus kartojo, kad remia Sirijos režimą, taigi vargu ar imtų ir staigiai pakeistų nuomonę. Ypač po Libijos“, – pabrėžė V.Volovojus.