Karo Ukrainoje dalyviai tapo savotiška neliečiamųjų kasta Rusijos visuomenėje – jiems neretai atleidžiami net pareigūnų užpuolimai, kas paprastiems rusams yra neįsivaizduojama. „Verstka“ teigimu, jei „veteranų“ aukos išgyvena, nusikaltėliams dažnai skiriamos tik lygtinės bausmės ir jie siunčiami atgal į frontą.

Tuo metu jų padarytų nusikaltimų skaičius šiurpina net Rusijos mastais: nuo invazijos pradžios iš karo atostogų grįžę arba demobilizuoti kareiviai nužudė mažiausiai 242 ir sunkiai sužalojo dar 227 žmones.

Daugiausiai žiaurių nusikaltimų padarė buvę kaliniai, užverbuoti į armiją mainais į amnestiją. Dauguma aukų – jų giminės ir artimieji, ir dažniausiai – moterys. Sunkūs nusikaltimai fiksuoti bent 80-yje Rusijos regionų bei nepripažintoje Pietų Osetijos pseudovalstybėje.

Mažiausiai 125 kareiviai gavo lygtines bausmes arba buvo amnestuoti po nužudymų. 54 iš jų iki karo kalėjo už tokius pačius nusikaltimus. Dar trys iš jų kalėjo už išžaginimus.

Labiausiai paplitęs „veteranų“ tarpe nusikaltimas – sunkūs sužalojimai. Mažiausiai 64 žmonės dėl jų vėliau mirė, o 158 buvo suluošinti iki gyvenimo pabaigos.

Kostromos srityje „veteranai“ nužudė penkioliką žmonių, trylika iš kurių žuvo kareiviui Stanislavui Jonkinui sąmoningai sukėlus gaisrą naktiniame klube. Maskvoje ir Maskvos srityje suskaičiuota 11 nužudymų. Tiek pat Rostove, o Krasnodaro krašte dar – dešimt.

Neretai „veteranai“ imsai smurtauti spontaniškai. „Verstka“ pateikia buvusio kalinio Vladimiro Tolokonikovo pavyzdį: 2023 m. jis su posūniu nuvyko į Kabardos – Balkarijos regioną, kur poilsiavietėje ėmė kabinėtis prie žmonių, rodydamas jiems vaizdo įrašus iš Ukrainos. Poilsiautojų kompanijai atsisakius bendrauti su girtu kareiviu, jis atsinešė pistoletą ir sušaudė žmones. Vienas žmogus mirė, o dar vienas buvo sužeistas. V. Tolokonikovas buvo nuteistas septynioliką metų kalėti po to, kai teisme jo buvęs vadas paliudijo, kad V. Tolokonikovas fronte atsisakė vykdyti kovines užduotis ir buvo išvytas iš dalinio.

„Verstka“ duomenimis, iš karo grįžę nusikaltėliai paprastai baudžiami nuo šešių iki keturiolikos metų kalėjimo. Jei nusikaltimai ypatingai sunkūs (pvz., grupinis nužudymas), retkarčiais jie siunčiami į kalėjimą iki gyvos galvos.

Dar vienas „Verstka“ pateikiamas pavyzdys: iš Jakutijos kilęs Vasilijus Kimas augo vaikų namuose ir savo biologinę motiną susitiko tik prieš išvykstant į karą. Grįžęs iš fronto ją vėl aplankė, girtavo ir „prisiminęs“, kad motina vaikystėje paliko jį ir brolį su seserimis, „veteranas“ ją žiauriai nužudė. Iš pradžių talžė kumsčiais ir kojomis, tuomet griebėsi peilio, o galiausiai užkapojo kirviu. Kaip vėliau pripažino pats nusikaltėlis, kriviu jis smogė septynis kartus – po kartą už kiekvieną paliktą jo motinos vaiką. V. Kimas nuteistas dvylika metų kalėjimo.

Kitas buvęs kalinys iš Tatarstano, girtavo su giminaičiais ir gyrėsi, kaip žudė ukrainiečius, nes šie „ne žmonės, o gyvuliai“. Pusbroliui pasakius, kad tai neteisinga, nužudė ir jį.

„Wagner“ samdinys Sergejus Gomžinas Krasnodaro krašte savo dėdei sudavė daugiau nei 50 smūgių, talžė lazda ir galiausiai du kartus smeigė peiliu į kaklą. Nužudymą jis vėliau paaiškino tuo, kad esą išsiskyrė jo ir dėdės nuomonės apie karą Ukrainoje.

Kitas „vagnerovcas“ Igoris Gorbunovas iš Altajaus krašto žiauriai sumušė sugyventinę, nes ši jį „pažadino, užsimaniusi intymių santykių“. Jaunai moteriai pralaužta kaukolė ir padaryta sunki smegenų trauma, o I. Gorbunovas už tai atsipirko keturiais metais lygtinai.

„Iš patriotinių jausmų“ žudo ne tik iš karo grįžę rusai. Neseniai vienos iš karo akademijų kursantas žiauriai sumušė naktiniame klube sutiktą merginą. Į nusikaltimą atvykę medikai nebegalėjo išgelbėti jos gyvybės. Nusikaltimui kursantas ryžosi todėl, kad klausos negalią turėjusi mergina su juo bendravo per raštelius ir „budrus“ rusas nusprendė, kad tai kažkoks šnipų triukas, o mergina „dirba ukrainiečiams“. Kursanto žodžiais, mergina domėjosi jo tarnyba kariuomenėje, o jis pats išgirdo „keistą spengimą“ ir nusprendė, kad jį skleidžia slaptas įrašymo aparatas.