Nuo nepriklausomybės atkūrimo dar nė vienais metais iš Lietuvos neemigravo tiek žmonių ir dar niekada į mūsų šalį taip neplūdo kinai ir kitų tolimų kraštų gyventojai. Kokios įtakos tai turės mūsų tapatumui?

Europos demokratijų patirtis

Vakarų Europos sostinės tapo įvairiaspalviu, skirtingų kalbų, religijų ir rasių žmonių katilu. Liberalus požiūris, tolerancija, pakantumas kitokiam sudaro puikias sąlygas svetimtaučiams susikurti namus svetur, pavyzdžiui, Londone ar Paryžiuje.

Tačiau tokioje aplinkoje pamažu nyksta ryškūs tik tam kraštui būdingi tautiniai bruožai, o Europos valstybių vadovai susirūpino, kad globalizacija gali visai suardyti tapatumo pamatus.

Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjas doc. dr. Arūnas Vaicekauskas atkreipia dėmesį į Didžiosios Britanijos, Austrijos ir Vokietijos - itin tolerantiškų valstybių - besikeičiantį požiūrį į emigrantus.

Kodėl mes turėtume išlaikyti emigrantus ir aprūpinti juos darbu? Ar per krizę nereikėtų rūpintis savais piliečiais? Tokius klausimus keliančių nacionalistinių partijų atstovai demokratiškose valstybėse sulaukia vis didesnio palaikymo.

"Matome tam tikrą posūkį Europos politikoje, - konstatuoja A.Vaicekauskas. - Ekonominės krizės ir nedarbo fone stiprėja socialinė ir rasinė įtampa, nors atviru rasizmu ten ir nekvepia. Vis dėlto europiečiai susirūpinę, nes pajuto, kad emigrantai, ypač krizės laikotarpiu, yra našta, kuri, be to, dar ir silpnina šalies tapatumą."

Laikas prisiminti šaknis

Ko gero, šiandien Lietuva ekonomiškai dar nėra labai patrauklus regionas darbo emigrantams. Tačiau jų vis dėlto daugėja: veiklos nišas suranda ukrainiečiai, baltarusiai, kinai, musulmoniškojo pasaulio atstovai.

O lietuviai, ypač jaunoji karta, gimtinę palieka ieškodami geresnio gyvenimo svetur. Statistikos departamento duomenimis, per šių metų sausį-spalį iš Lietuvos išvažiavo daugiau kaip 18 tūkst. žmonių, daugiau nei pernai per visus metus, kai išvykimą deklaravo 17 tūkst. gyventojų. Natūraliai kyla klausimas: kokia mūsų ateitis?

"Jeigu nenorime nutautėti, turime kažką daryti, - svarsto A.Vaicekauskas. - O gal tiesiog teks nueiti tą kelią, kurį nuėjo Vakarų Europa? Europiečiai šiandien vis dažniau gręžiasi į savo šaknis ir noriai ieško XIX-XX a. industrinės raidos verpetuose išbarstytų tradicinės kultūros elementų ar net atranda juos iš naujo."

Iš kartos į kartą perduodama etninė tradicija, pabrėžia mokslininkas, yra sudėtinė tautos tapatumo dalis. Ji būtina žmogiškajai kultūrai, be kurios gyventi neįmanoma. Mes etniškai vis dar esame, A.Vaicekausko vertinimu, labai monolitinė tauta - grynataučiai lietuviai ir sovietmečiu nenutautėjo. O Kaunas apskritai esąs ypatingai nacionališkas miestas, į kurį atvykę rusakalbiai būdavo priversti išmokti kalbėti lietuviškai, jeigu norėdavo čia gyventi.

"Tuomet visoje Sąjungoje rusakalbiams nereikėjo mokytis vietinių kalbų. Kalbas rusiškai automatiškai užimdavo aukštesnes socialines pozicijas, - priminė A.Vaicekauskas. - O Kaune buvo kitaip. Už tai turime būti dėkingi pokariui. Mitologizuota, gandais apaugusi situacija gąsdino potencialius darbo imigrantus, kurie tikėjo, kad Kaune rusams nesaugu ir jie čia žudomi."

Lietuviai - kuklūs ir uždari

Kiekviena tauta turi savo charakterio bruožų, skiriančių ją iš kitų. Lietuviai dažniausiai apibūdinami kaip aleksitimikų tauta. Aleksitimikai - žmonės, kurie negeba žodžiais įvardyti savo ir kitų žmonių jausmų. Vadinasi, tuos jausmus ir emocijas slepia savyje. "Emocinis uždarumas, kuklumas mums kenkia, nes gniaužti emocijas nėra geras dalykas", - lietuvio charakterį vertino Kauno medicinos universiteto docentė psichologė Viktorija Grigaliūnienė.

Užsivėrę, užsidarę savyje žmonės aplinkai siunčia klaidingą informaciją apie tai, ką iš tikrųjų galvoja. Todėl kartais atrodo, kad lietuvis džiaugiasi kaimyno nelaime.

"Neprašyti nepuolame į pagalbą todėl, kad bijome, jog mus ne taip supras, bijome išgąsdinti, nepasitikime savo jėgomis. Didžiausia lietuvių problema - žema savivertė, - kalbėjo V.Grigaliūnienė. - Aplinkiniams atrodo, kad lietuviai yra pikti, nes netaktiškai elgiasi, bet iš tiesų toks elgesys yra žemos savivertės kompensacija."

Psichologės aiškinimu, dėl tos pačios priežasties mes nesugebame būti natūralūs, sunkiai sakome komplimentus ir elgiamės netaktiškai, šiurkščiai, išsišokame. Tačiau jeigu padedame, tai darome nuoširdžiai, ne dėl išorinio įvaizdžio.

Jeigu lietuviui liūdna, visi aplinkiniai mato, kad jam liūdna - amerikietiška šypsena mums netinka. Tačiau, anot KMU docentės, nereikėtų manyti, kad lietuviams trūksta nuoširdumo ir emocinio ryšio gilumo.

Kita vertybė, nuo seno būdinga lietuviams, yra darbštumas. Net ir ištremtas lietuvis sugebėdavo susikurti aplinką, išgyvendavo.

Tačiau istorikai atkreipia dėmesį, kad lietuvio charakteris keičiasi. Mums būdinga perimti kitų tautų bruožus ir dėl to kyla grėsmė nutautėti, prarasti savąjį tapatumą.

Tapatumas sustiprėjo tarpukariu

Etninio tapatumo dalykai priklauso nuo socialinės kultūrinės situacijos. Mes jau nebesame tokie lietuviai, kokie buvo mūsų protėviai, šioje žemėje gyvenę kadaise. Pavyzdžiui, LDK laikais apskritai nebuvo svarbu, nei kokia kalba pilietis kalba, nei kokiai kultūrai atstovauja, nei į ką tiki, svarbu - politinė ištikimybė šaliai.

Tautinis judėjimas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje lėmė visiškai kitokį lietuvišką tapatumą. Valstybė sukurta remiantis tautiniu pamatu, o tauta sutapatinta su kalba. Šis laikotarpis lietuviškajam tapatumui yra ypatingai svarbus.

"Visuomeninės organizacijos, tokios kaip Šaulių arba Kazimieriečių draugija savo veikloje tautinės kultūros elementus naudojo labai plačiai, - pabrėžė A.Vaicekauskas. - Jaunimo organizacijos ragindavo švęsti tradicines kalendorines šventes - Joninių šventimas išpopuliarėjo būtent tuo metu."

Daugybė inteligentų domėjosi kaimo kultūra ir propagavo lietuviškąsias tradicijas. A.Vaicekauskas išskiria Joną Varną, Joną Balį, Vincą Krėvę-Mickevičių, Paulių Galaunę, Peliksą Bugailiškį, kurie ne tik patys kolekcionavo nacionalines vertybes, bet ir rūpinosi piliečių švietimu.

Nacionalinės kultūros elementais pripildyta ir praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio architektūra, iš dalies atspindėjusi ir bendrą to laikotarpio Europos funkcionalistinę architektūrą. "Pažvelkite į V.Putvinskio g. namų fasadus, į Karininkų ramovės vitražus, augalinę ornamentiką, proporcijas, puošybą, tulpes, lelijas - tai atkeliavo iš mūsų folkloro, etninio įvaizdžio", - A.Vaicekauskui apmaudu, kad šiandien architekto kūrinyje matome jo asmenybę, o tautiškumo nebelieka.

Garbinti kaimo nesiūlo

Lietuviškajam tapatumui kyla rimtų grėsmių ne tik dėl piliečių migracijos. Yra kita problema, kurią spręsti, A.Vaicekausko nuomone, turėtų valstybės vadovai. Iki šiol neturime jokios į tautinio sąmoningumo ugdymą orientuotos valstybinės politikos, o ji dabar, globalizacijos laikais, labai praverstų.

"Girdime tik politinę retoriką ir pažadus, o rimtiems lituanistiniams tyrimams skiriama menkai arba nieko", - A.Vaicekauskas ragina populiarinti mokslą. Esą galima rasti būdų priartinti tautines idėjas prie tų piliečių, kurie niekada savo malonumui nepaimtų į rankas monografijos ir neskaitytų, ką koks nors mokslininkas rašo apie vieną ar kitą dalyką.

Daugelis mūsų tautiečių susidomi svetimybėmis, nes savojoje kultūroje neberanda etninių tradicijų formų, kurios tiktų, jų, jau miestiečių, poreikiams. O garbinti tarpukario kaimo tradicijos, kurių turime, jau nebetinka, nes gyvename kitoje - miesto - visuomenėje.

"Kaimo tradicijos formos netinka, o miesto formų jos niekaip neįgyja, nes nieko šioje srityje nedaroma, - mano A.Vaicekauskas. - Dėl to pas mus išpopuliarėjo Helovinas ir Šv.Valentino diena - šventės, kurios atsirado transformavus žemdirbiškos kultūros elementą." Tose šventėse dominuoja linksmybė, šėlsmas, meilės motyvas - jaunimui tai aktualu, nes nesukaustyta tradicinių ritualinių rėmų.

Tuo tarpu visos mūsų šventės užgimusios bendruomeninio kaimo aplinkoje. Jų paskirtis buvusi aiški - padėti užauginti derlių, užtikrinti asmeninę ir ūkinę sėkmę. XIX a. tos šventės turėjo ritualines formas, XX a. - paprotines ir buvo jaunimui aktualios kaip bendrabūvio laikas, kai jie galėjo atsitraukę nuo darbų kartu linksmai pabūti.

"Tarpukario kaimas išlaikė visas šventinių tradicijų formas, nors jų esmė jau buvo kitokia, - aiškino A.Vaicekauskas. - Jeigu dabar tų švenčių nepritaikysime šiuolaikiniam miesto žmogui, prarasime didelę dalį savojo tapatumo."