Atgaivos po sezono žalgirietis ieško Tailando džiunglėse

„Kauno dienos“ skambutis Martyną Dapkų užklupo maždaug už 8 tūkst. km nuo Lietuvos. Alinantis, dramatiškas futbolo A lygos čempionatas baigėsi vos prieš gerą savaitę, o „Kauno Žalgirio“ gynėjas jau pasinėrė į atostogų sūkurį.

„Tokio sezono iš tiesų dar neteko patirti. Buvo ir nusivylimo ašarų, ir kone muštynių, bet viskas baigėsi idealiai“, – lengviau atsiduso Martynas.

29-erių futbolininkas „Kauno Žalgirio“ marškinėlius vilkėjo jau ketvirtą sezoną ir šiemet šalia dviejų paeiliui iškovotų A lygos bronzos medalių savo kolekciją papuošė sidabru. Pirmąjį klubo istorijoje Lietuvos vicečempionų titulą kauniečiai išplėšė paskutinę pirmenybių dieną.

A lygos sidabro medalių likimas labiau priklausė ne nuo jų, o nuo Kauno rajono „Hegelmann“ futbolininkų. Tačiau pagrindiniai konkurentai namuose nesugebėjo palaužti Vilniaus „Riterių“, tad žalgiriečiai gavo šansą užkopti į istorinę viršūnę.

Tačiau dar reikėjo patiesti bendravardžius iš Vilniaus – jau anksčiau A lygos auksą užsitikrinusius „Žalgirio“ futbolininkus – ir jų tvirtovėje! Nors mūšio būta atkaklaus, kauniečiai savo tikslą pasiekė – šventė pergalę 3:2 ir su 63 taškais vienu aplenkė trečią likusį „Panevėžį“ ir dviem – kaimynus iš „Hegelmann“ kolektyvo.

Prie visų pasiekimų M. Dapkus prisidėjo itin svariai – buvo neišstumiamas pagrindinės sudėties narys, sužaidė daugiausia minučių iš visų „Kauno Žalgirio“ aikštės žaidėjų ir buvo vienas patikimiausių A lygos gynėjų.

Buvau patyręs skausmingą kojos nykščio traumą, raumenų patempimus, bet uždėdavo tvarstį ir eidavau į kovą. Laikiausi nuostatos: turiu pakentėti ne tik dėl savęs, bet ir dėl komandos rezultato, dėl „Žalgirio“ vardo.

– Kas lėmė permainingą, bet rekordinį Kauno žalgiriečių sezoną? – pradėjome pokalbį su M. Dapkumi.

– Buvo labai sunki sezono pradžia. Treneriui Rokui Garastui niekaip nesisekė surasti pagrindinio vienuoliktuko: vis kažkuris iškrisdavo dėl traumų, nesužaisdavo taip, kaip jis reikalaudavo. Lyg ir atrodydavome neblogai, bet vos suklysdavome – iškart į mūsų vartus krisdavo įvarčiai. Taip išbarstėme daug taškų. Tačiau, kai pavyko susicementuoti, išsigydyti traumas, sulaukėme ir rezultatų – įrodėme, ko esame verti.

– Po pirmo varžybų rato buvote nusiritę beveik į patį A lygos dugną. Ar širdyje dar tikėjotės, kad iš aštuntos vietos galite pakilti iki sidabro medalių?

– Neslėpsiu, buvo labai sunku. Baisiausia, kad negalėjome suprasti nesėkmių priežasties. Buvo ir ašarų, ir apsistumdymų, konfliktų. Visiems teko peržengti tam tikrą ribą. Gal ir gerai, nes emocijos rodė, kad mūsų komandoje nėra abejingų – tokių, kurie po pralaimėjimo pačiuptų sportinį krepšį ir ramiai išvyktų namo ilsėtis. Sunkiai dirbome per treniruotes, daug kalbėjomės, diskutavome ir visi tikėjome, kad kažkada nesėkmės baigsis ir parodysime savo tikrąją jėgą.

– Pamažu prasiskynėte kelią lyderių trejeto link, bet prieš pat finišą Vilniuje netikėtai 0:2 pralaimėjote vidutiniokams „Riteriams“. Tuo metu jūsų konkurentai tolo. Tikriausiai po to mačo viltis apie medalius jau buvote palaidoję?

– Ta nesėkmė sostinėje – labai apmaudi. Buvome geros sportinės formos, kilome į viršų ir staiga kapituliavome. Kažkiek prisidėjo tai, kad iš lauko stadionų įėjome į „Sportimos“ maniežą – neįprastos erdvės, aikštės danga. Tačiau vis tiek turėjome laimėti. Svarbiausia, kad po to mačo nenuleidome rankų. Padėjo tai, kad per sudėtingą sezoną jau buvome užgrūdinti, užsiauginę storą odą. Pasakėme sau: kad ir kas nutiktų, eisime iki galo. Likusius du mačus sužaidėme beveik idealiai.

– Priešpaskutiniame ture – triuškinama pergalė Telšiuose (3:0 įveiktas „Džiugas“), paskui – vizitas į A lygos čempionų tvirtovę. Ar paskutinės akistatos metu stebėjote įvykius kitose aikštėse, nuo kurių priklausė ir jūsų likimas, – galėjote likti išvis be medalių, o stryktelėjote iki pat sidabro?

– Labai sėkmingai pradėjome rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“ (jau 1-ąją min. išsiveržėme į priekį), o vėliau įmušėme dar du kartus. Žinojome, kad pirmiausia turime patys padaryti savo darbą. Kitų rezultatų nestebėjome, bet vaikai, paduodavę kamuolius mūsų vartininkui Deividui Mikelioniui, vis pasakydavo „Hegelmann“ ir „Riterių“ rezultatą. Puse ausies nugirsdavau ir aš. Buvo aišku, kad aplinkybės mums klostosi palankiai. Tiesa, atsilaikyti prieš „Žalgirį“ buvo labai sunku, jie ėmė spausti, įmušė du įvarčius, bet nesugriuvome.

– Šį sezoną pagal sužaistas minutes tapote komandos lyderiu tarp visų aikštės žaidėjų (daugiau rungtyniavo tik vartininkas D.Mikelionis). Kas lėmė geležinį jūsų tvirtumą ir stabilumą?

– O! Nesu nei geležinis, nei plieninis (juokiasi). Tik labai užsispyręs. Vertinu trenerio Roko pasitikėjimą, branginu vietą starto sudėtyje. Todėl stengiausi padaryti viską, ko iš manęs tikimasi. Buvo dienų, kai žaisdavau traumuotas. Buvau patyręs skausmingą kojos nykščio traumą, raumenų patempimus, bet uždėdavo tvarstį ir eidavau į kovą. Laikiausi nuostatos: turiu pakentėti ne tik dėl savęs, bet ir dėl komandos rezultato, dėl „Žalgirio“ vardo.

– Jūsų skiriamasis bruožas aikštėje: kovingumas ir atletiškumas – kojos dvikovoje niekada nepatrauksite. O kokios silpnosios vietos, ką norėtumėte patobulinti?

– Fiziniam pasiruošimui skiriu daug dėmesio, nes nesu techniškiausias žaidėjas. Tad tenka kompensuoti atletiškumu, kovingumu. A lygoje šių savybių visiškai pakanka, bet jei lygintume su aukščiausio lygio gynėjais, turbūt turėčiau pagerinti kamuolio valdymo techniką, galbūt aktyviau dalyvauti atakose. Atstovaujant Lietuvos rinktinei teko susidurti su Londono „Arsenal“ klubo futbolininku Granitu Xhaka, jo tėvynainiu Xherdanu Shaqiri, Londono „Chelsea“ klubui ir Italijos rinktinei atstovaujančiu saugu Jorginho. Po akistatų su tokiais meistrais supranti, kad reikia dar labai daug tobulėti. Jie viską daro greičiau, tvirčiau stoja į dvikovas, tiksliau užsiima pozicijas aikštėje. Kita vertus, kad ir kaip gerai žaistum gynyboje, sirgaliai visada labiau vertins tuos, kurie muša įvarčius ar atiduoda rezultatyvius perdavimus. O juk kartais geras „padkatas“ gali nulemti tris taškus tavo komandai.

– Pastaraisiais metais nuolat vilkėjote ir Lietuvos rinktinės marškinėlius. Kodėl šiemet jūsų nebuvo nei lapkritį vykusiame Baltijos taurės turnyre, nei anksčiau žaistuose oficialiuose Tautų lygos mačuose?

– Nežinau, niekas man nepaaiškino. Gal ir neprivalėjo, bet treneris (Reinholdas Breu) su manimi nė karto nesikalbėjo. Nemėgstu verkšlenti ar skųstis, bet smalsu sužinoti, ko man trūksta iki rinktinės, ką konkrečiai reikia patobulinti, kad vėl būčiau kandidatų sąraše. Galbūt rinktinės trenerio patarimai parodytų kryptį ir motyvuotų daugiau dirbti. Jeigu atvirai – komunikacijos pasigendu.

– Aukščiausio lygio rinktinės, iki kurių lietuviams labai toli, šiuo metu rungtyniauja pasaulio čempionate Katare. Kurią nacionalinę komandą palaikote?

– Vienos mėgiamos neturiu, visada sergu už silpnesnes, iš anksto nurašytas ekipas. O geriausią įspūdį kol kas palieka favoritai – prancūzai, brazilai, anglai.

– Vos spėjote atšvęsti sezono laimėjimus, o jau atsidūrėte Tailande. Kas jus ten nunešė?

– Galima sakyti, kad tai mūsų su žmona medaus mėnuo. Rugpjūtį, kai susituokėme, vyko intensyvus sezonas, todėl su Grėte nusprendėme į povestuvinę kelionę leistis po sezono. Juo labiau, kad turiu atsidėkoti žmonai už palaikymą sunkaus sezono metu. Tailande poilsiaujame aktyviai, vaikštinėjame po džiungles, kopiame į kalnus. Apie futbolą stengiuosi negalvoti.

– Artėja didžiosios metų šventės. Kaip jas paminėsite?

– Kalėdas sutiksime Kaune, jaukiame artimųjų rate. Dovanos? Aš dovanosiu, bet pats jų gauti nesitikiu. Brangiausias dovanas šiemet jau gavau – žmoną ir sidabro medalį.

– Ko sau palinkėtumėte 2023-iaisiais?

– Kad niekada nepristigčiau užsispyrimo. Kad ir kokia sunki situacija būtų, reikia nenuleisti rankų ir judėti į priekį. O tuomet ir nutinka patys gražiausi dalykai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

as

as portretas
tai niekam nesakyciau kad su futbolistu draugauju ...

kaunas bus pirmas

kaunas bus pirmas portretas
Bravo!

Darius

Darius  portretas
Sidabras tai virš galvos jau pasiekė. Malačiai
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių