Apie Rusijos dopingo skandalo pasekmes – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su buvusiu ilgamečiu Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiuoju gydytoju Daliumi Barkausku, seimo nariu, olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna ir portalo LRT.lt vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Laučiumi.

– Pone Barkauskai, kokie įtarimai jums kildavo stebint rusų atletus per visus tuo daugiau nei 20 m., kai dirbote su olimpiečiais?

D. Barkauskas: Dažniausiai – asmens transformacija per labai trumpą laiką. Matai atletą prieš pusmetį, jis tarsi ir nerodo didelių rezultatų, o kai pamatai po pusmečio – jis pasaulio ar olimpinis čempionas. Keistai atrodo, kai sportininkas būna geriausiu atveju dešimtuke, rodo vidutinius rezultatus ir staiga – visa galva aukštesnis už likusius sportininkus. Iš kitos pusės, jeigu prisiminsime Sočio olimpines žaidynes, tai pasižiūrėkime podiumą vyrai 50 km. klasikiniu žingsniu – visi trys medalininkai iš Rusijos. Kitaip tariant, tie trys sportininkai, kurie užlipo pasiimti medalių, net nefigūravo pasaulio etapuose. Žinome, kur yra norvegai, suomiai, švedai ir staiga taip. Tai, žinoma, sukelia tam tikrų abejonių ir mąstai, kad gal ne visai viskas švaru.

– Tie trys rusų medalininkai, apie kuriuos kalbate, iki tol nebuvo sporto elite?

D. Barkauskas: Jie niekur nefigūravo. Dažniausiai vis tiek, jeigu yra planuojamas olimpinis medalis, tai dažniausiai pasaulio etapuose tie žmonės yra žinomi ir gerai pasirodantys, dažniausiai – pirmame aštuntuke. Tokie atvejai, kai vidutinių rezultatų sportininkai staiga „iššauna“, beveik visada atkreipia specialistų dėmesį.

– Sportai yra skirtingi: vienur reikalinga sprogstamoji jėga, kitur reikia ištvermės ir t.t. Tai naudojami preparatai turbūt yra labai skirtingi ir turi skirtingus tikslus?

D. Barkauskas: Labai trumpai galime pasakyti taip – tai yra psichotropinės medžiagos, kurios mažina nuovargį ir skausmo pojūtį. Tu neturi limituojančių faktorių. Tai yra pavojinga, nes galima save pertempti iki ribos, kada įvyksta negrįžtami pakitimai. Iš kitos pusės, ištvermės sporto šakose daugiausiai naudojamas sintetinis hormonas eritropoetinas, kuris gerina raudonojo kraujo savybes ir deguonies transportavimą į raumenis. Jėgos ir greičio sporto šakose – anaboliniai steroidai, kurie padidina raumens jėgą ir masę, tokiu būdu padidėja galimybė atlikti arba jėgos, arba greičio darbą. Čia pavyzdys gali būti elitinių sprinterių transformacija. Maždaug iki 2000 – 2004 m. pasaulyje vyravo sprinteriai, kurie buvo mėsos kalnai. Tai dažniausiai amerikiečių sprinteriai. Po Marion Jones skandalo, kada ji prisipažino, buvo iš esmės sugriauta beveik visa amerikiečių sistema. Dabar matome, kad tarp sprinterių vyrauja toli gražu ne mėsos kalnai – jie visi pasidarė liekni. Tai automatiškai rodo, kokį poveikį sunkioji farmakologija daro mūsų kūnui, kaip jį galima transformuoti ir pakeisti.

– Pone Alekna, gydytojas tik ką užsiminė, kad po amerikiečių skandalo iš esmės pasikeitė Amerikos lengvosios atletikos kultūra, nauja mokykla ir visa kita. Kaip jūs galvojate, ar po šios istorijos Rusijoje gali pasikeisti viskas, ar tai vis dėlto dar nuo sovietmečio įsišakniję, toliau stiprinama ir niekas čia nepasikeis?

V. Alekna: Iš tikrųjų, mano manymu, rusai jau galėjo pradėti keistis nuo 2014 m., kada buvo akivaizdžiai pateikti įrodymai. Jeigu jau tuo metu būtų pradėję imtis sprendimų, galbūt dabar nebūtų tokių pasekmių, kokias dabar matome – visa šalis pašalinama iš olimpinių žaidynių. Tai iš tikrųjų didelis smūgis Rusijos sportui, nes aš net neabejoju, kad Rusijoje yra ir sąžiningų sportininkų. Tik jie galbūt ir neturėjo galimybės pasirodyti, nes sąžiningai konkuruoti su nesąžiningais – beveik neįmanoma. Manau, kad dabar Rusija privalės keistis – kito kelio nėra.

(Virgilijus Alekna - V.Skaraičio/BFL nuotr.)

– Atliktų tyrimų išvadas skaitant, sunku suvokti, kad ruošiantis olimpinėms žaidynėms valstybė dar tik statydama objektus jau numato per kur pateks FSB agentai, apsirengę kažkokiais santechnikais ar šlavėjais, sukeis kraujo ar šlapimo mėginius – visa tai skamba neįtikėtinai.

V. Alekna: Iš tikrųjų. Vakarų pasaulyje tai yra nesuprantami dalykai. Jeigu kalbame apie kovą su dopingu, tai mes ir turime kovoti. O Rusijoje, akivaizdu, tai tėra kalbos ir jokios kovos nėra. Dar sovietiniais laikais, kai būdavo dvi stovyklos – Vakarų ir Rytų pasaulis – ta kova buvo žūtbūtinė. Rytų Vokietija norėjo įveikti Vakarų Vokietiją. Kai Vokietijos susijungė, tos kovos neliko, o Rusija, matyt, toliau išlaiko tą liniją. Matome, kad tai tik dabar išėjo į dienos šviesą, ir pasaulio reakcija į tai yra visiškai natūrali.

– Rusai mėgsta pasirodyti. Visos olimpinės žaidynės ir čempionatai, kalbant rusiška terminologija, yra tokia „pakazuchos“ šventė. Rusijos eliminavimas iš olimpinių žaidynių, viso sporto diskvalifikavimas, kuris tam tikra prasme yra ir Rusijos identiteto dalis, ką tai reiškia visiems žmonėms ir pačiai valstybei, pone Laučiau?

V. Laučius: Tai reiškia, kad Rusija ne tik kaip sporto varžybų dalyvė, bet ir visomis kitomis prasmėmis: kultūrinėmis, pramoginėmis prasmėmis, bus vis labiau ir labiau nepasitikima. Jau ir dabar tas pasitikėjimas yra žemiau „plintuso“. Greitai pradėsime galvoti, kad tai, kuo jie labai didžiuojasi: ne tik sporto pasiekimais, bet ir J. Gagarino skrydžiu į kosmosą, gal Gagarinas iš tikrųjų buvo apsirūkęs – mes dabar nebegalime būti tikri. Tai, kas vyksta dabar, yra gėda visai valstybei.

– Tokia klastotojų valstybė: klastoja savo rinkimus, klastoja kitų rinkimus, klastoja sportininkų rezultatus...

V. Laučius: Žinot, kas įdomu? Prieš Rio olimpines žaidynes net ir liberalioji rusų žiniasklaida labai piktinosi viešai išsakytais įtarimais. Ji sakė, kad rusus skriaudžia, kad tai sąmokslas – taip kalbėjo žmonės, kurių niekaip nepavadinsi Putino režimo tarnais. Yra dar vienas labai svarbus dalykas. Kai vyko Sočio olimpinių žaidynių atidarymas aš pats savo ausimis girdėjau mūsų, lietuvių, reportažus apie tai kaip viskas nuostabu, kaip gražu. Visi ragino atskirti politiką nuo sporto, politiką nuo kultūros ir t.t. Tuo pat metu vyko agresija Ukrainoje, o mūsų reportažai tokie gražūs. Gal tuomet ir dopingą atskirkime? Jo vartojimą nuo sporto – vartoja tai vartoja, ką darysi, bet sportas svarbiau. Atskirkime viską nuo visko. Šita nuostata, kad viską galima atskirti yra apskritai neteisinga, bet Rusijos atveju – tiesiog pavojinga.

Dopingo problema yra kur kas gilesnė nei vien švarus-nešvarus sportas. Tai yra ir valstybės identitetas, tai yra noras ne tik savirealizacijos, bet ir šlovės, garbės bei pinigų.

– Iš esmės sportininką, vartojantį dopingą, galima ir plika akimi atskirti. Ar tai tiesa, pone Barkauskai?

D. Barkauskas: Taip, kadangi yra tam tikri žmogaus pokyčių požymiai. Sakykime, moteris vartoja anabolinius steroidus. Tai yra vyriškas lytinis hormonas arba jo sintetinis analogas. Tokiai moteriai atsiranda tam tikri vyriški bruožai, keičiasi balsas, atsiranda agresija, ryškėja ir didėja raumenynas, atsiranda spuogai, bėrimas, kuris būdingas, kai persitvarko hormoninė sistema. Kitaip tariant, tą žmogų galima labai aiškiai identifikuoti.

– Jeigu sportininkas artėjant svarbioms varžyboms keli mėnesiai iki tol yra labai išbertas, tai gali būti vienas iš požymių?

D. Barkauskas: Taip, tai gali būti vienas iš požymių, kad tai yra pašalinis tų farmakologinių preparatų efektas. Taipogi reikia nepamiršti, kad aukšto lygio sportininkai yra labai motyvuoti. Sporte būtina asmenybė, kuri siektų save realizuoti būtent per maksimalius rezultatus – tai yra būtinas bruožas. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse buvo tokia neoficiali apklausa, kurioje klausiama labai paprastai: jeigu jūs gaunate priemonę, kurios pagalba jūs tampate olimpiniu čempionu, bet po penkerių metų mirštate, ar jūs tą priemonę vartotumėte? Daugiau kaip 70 proc. pasakė – taip. Tai paprasčiausiai rodo, kokia tik rezultatui motyvuota asmenybė yra profesionalus sportininkas. Tokia yra sporto realybė. Kita vertus, profesionalus sportas yra valstybės savirealizacijos pasaulinėje arenoje forma. Dopingo problema yra kur kas gilesnė nei vien švarus-nešvarus sportas. Tai yra ir valstybės identitetas, tai yra noras ne tik savirealizacijos, bet ir šlovės, garbės bei pinigų. Tai visada išliks tam tikra pagunda.

– Rusija turbūt tikrai nėra vienintelė šalis, kuri tuo užsiima. Pone Alekna, ar po šio skandalo gali kažkaip iš esmės pasikeisti situacija visame pasauliniame sporte? Ar vis dėlto sporto medicina bandys aplenkti tikrintojus?

V. Alekna: Manyčiau, kad šis pavyzdys rodo, jog pasaulinė sporto bendruomenė yra pribrendusi pokyčiams, net tai įspėjimas visoms kitoms šalimas, kad nuo šiol galima atsidurti tokioje pačioje situacijoje, kokioje yra Rusija. Ir dabar matome, kad kai kurios sporto šakos vakarų pasaulyje nyksta, kaip, pavyzdžiui, sunkioji atletika, nes ten tiesiog yra per daug dopingo. Dabar iškilo pavojus, kad sunkiąją atletiką iš viso gali išbraukti iš olimpinių sporto šakų sąrašo. Kova su dopingu turi būti bekompromisė – ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Tuos pirmuosius veiksmus ir matome. Taip, jie labai griežti ir skausmingi, bet būtini norint išvalyti sportą.

– Pone Barkauskai, Lietuva tokių skandalų turėjo mažai. Turėjo įvairių, bet palyginus tikrai mažai. Ar tai dėl to, kad Lietuva neturi pakankamai specialistų, kurie būtent tame specializuotųsi, ar mes po nepriklausomybės nuo to labai greitai nutolome? Žinoma, apie savą sistemą kalbėti sunku, kurios dalis esate, bet kuriuo atveju.

D. Barkauskas: Apie savą sistemą man yra labai paprasta kalbėti, kadangi aš žinau visus užkulisius. Iš kitos pusės šiais laikais, kai ateina modernios technologijos, ateina ir genų inžinerija. Kaip tai keis visą sistemą – mes kol kas nežinome. Kitaip tariant, mažai valstybei dažniausiai yra sudėtinga sekti madas, todėl mes iš esmės visada keliame vienintelį klausimą – kaip stipriai sugebėsime išnaudoti įgimtą sportininko potencialą. Mes žinome, kad protingai ir sistemingai dirbant mes galime pasiekti puikių rezultatų. Mūsų medaliai – turbūt vieni mažiausiai kainuojančių visame Vakarų pasaulyje.

– Pone Laučiau, ar šita istorija gali turėti aiškių politinių nuostolių dabartinei Rusijos vadovybei? Ar visgi tas Vakarų sąmokslas prieš vienintelę teisingą Rusiją yra jau tiek įkaltas į sąmonę, kad didžioji dalis visuomenės ir galvos, jog tai tėra sąmokslas?

V. Laučius: Problema ta, kad tas virtualus pasaulis, kuriame mes gyvename, daug ką iškraipo ir kas dar blogiau – jame daug kas pamirštama. Ar daug kas dabar atsimena ir galvoja apie rusų apginkluotų separatistų numuštą Malaizijos lėktuvą? Kur tie kaltieji, kur bausmė? Visa tai nuplaukė. Dabar irgi viskas atrodo rimta. Atrodo, kad jau šį kartą tai tikrai neišsisuks, šito žmonės tai nepamirš, bet praeina metai kiti ir žmonės, deja,  pamiršta.