Radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje kalbėjęs karjerą baigiantis olimpinis čempionas Virgilijus Alekna pasidalino prisiminimas ne tik apie savo sportinę karjerą, tačiau ir metus praleistus saugant pačius svarbiausius šalies asmenis.

– Sprendimas baigti karjerą buvo impulsyvus ar apgalvotas sprendimas?

– Visada yra pradžia ir pabaiga. Šis sprendimas buvo priimtas, todėl, kad antrus metus iš eilės man nepavyko patekti tarp stipriausiųjų dvyliktuko. Pernai Maskvoje, šiemet Ciuriche, ir tai buvo ženklas, kad reikia viską baigti. Tiesą sakant, aš buvau sau iškėlęs sąlygą, jeigu nepatenku – viskas.

– Nebus taip, kad treniruositės, vėl pagerinsite rezultatą ir nuspręsite grįžti?

– Ne. Aš nebesitreniruosiu taip stipriai kaip anksčiau. Amžius to jau neleidžia, vis dėlto 42 metai. Profesionaliam sportininkui tai yra labai daug. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia daug treniruotis, o to daryti aš jau tikrai negalėsiu.

– Kas buvo sunkiausia sportinio kelio pradžioje?

– Kai žiūri iš dabartinių pozicijų, tai atrodo, kad nieko sunkaus nebuvo. Metai iš metų treniruojiesi, bandai tobulėti, rezultatai gerėdavo ir atrodydavo, kad taip ir turėtų būti. Nors iš tikrųjų, kai pasieki apčiuopiamus rezultatus ir gauni paramą, tada prasideda labai sunkus darbas.

– Jūs paminėjote finansinę pusę, bet ar neatsiranda psichologinis spaudimas, jog turi pateisinti lūkesčius?
Jūsų atveju – visos Lietuvos. Juk visi galvoja, kad jūs toliausiai numesite diską ir, neduok Dieve, tai nepavyks.

– Na taip. Treniruotėse bei varžybose rodai tuos rezultatus, kurie leidžia tikėtis aukštų vietų. Taigi visuomenės dėmesys ir galbūt spaudimas yra pagrįstas. Tikiesi ir pats, o kartu tikisi visi. Aš manau, kad tai yra normalu. Jeigu nepasiektum tų rezultatų, o iš tavęs tikėtųsi kažko, ko tu negali padaryti,  tada būtų sudėtinga. Šiuo atveju man reikėdavo pakartoti tai, ką aš darydavau daug kartų treniruotėse.

– Kaip susidorodavote su nesėkmėmis?

– Man buvo paprasta, nes tų nesėkmių mano karjeroje nebuvo labai daug. Aišku, jeigu nežiūrėtume į tuos paskutinius metus, kuomet susidėjo daug dalykų, dėl kurių negalėjau pasiekti gerų rezultatų: amžius, įvairios traumos ir t.t. Bet kai esi tikrai geros sportinės formos ir nepasiseka vienose varžybose, reabilituojiesi kitose. Jeigu sportininkas jaučiasi gerai, yra stiprus fiziškai, nekyla tokių sunkių apsisprendimo momentų – mesti viską ar ne. Visą laiką tęsi karjerą.

– Virgilijau, jūs užsiminėte apie traumas. Tiesa ar netiesa, kad jūs net turėdamas traumą išeidavote į stadioną ir varžydavotės, nuslėpdamas tiek skausmą, tiek patį traumos faktą?

– Aš manau, kad tikrai sunku rasti tokį sportininką, kuris neturėtų ar nebūtų patyręs  didesnės ar mažesnės traumos. Tai yra sportininkų palydovai, kurie lydi visą sportinę karjerą. Aišku, jeigu labai sudėtingos ir sunkios traumos, tada galbūt kiek sudėtingiau siekti rezultatų. Man yra daug kartų tekę dalyvauti varžybose turint traumą.

– Kodėl nusprendžiate dalyvauti? Juk pasekmės gali būti labai skaudžios.

– Sportininkas yra kovotojas. Ir kovoti reikia su savim, priešininkais, išsikeltu tikslu, rezultatais. Nėra lengva viską nurašyti traumoms.

– Tai trauma jums ne pasiteisinimas?

– Visą savo sportinę karjerą, kuomet man nepasisekdavo, vengdavau ką nors kaltinti. Dažniausiai dėl to, ko nepadarau esu kaltas pats. Nuo 2000 – ųjų treniravausi be trenerio ir visa atsakomybė pilnai guldavo ant mano pečių. Stengiausi kuo mažiau ieškoti pasiteisinimų.

– Jūsų sporto šaka ne komandinė ir labai sunku rasti, ką daugiau apkaltinti be savęs.

– Taip. Iš kitos pusės, labai gerai, kada visą atsakomybę turi prisiimti sau. Kada kažką blogai padarai, arba vieną rytą atsikėlęs galvoji eiti į treniruotę ar neiti, nes gali ir neiti, juk tavęs niekas nekontroliuoja. Bet atsakomybės jausmas, kad ateis varžybos, ateis čempionatai, turėsi pademonstruoti rezultatą ir jeigu šiandien neisi į treniruotes galbūt nepasieksi tikslų. Tai būdavo mano stimulas eiti, keltis, vėl treniruotis ir siekti tikslų.

– Kaip atrodydavo jūsų diena? Kiek jūs treniruojatės?

– Įvairiais periodais skirtingai. Kadangi mūsų pagrindinės varžybos būna vasarą, o žiemą, pavasarį daugiau dėmesio skiriama pasirengimui, tai žiemą, pavasarį galbūt yra daugiau treniruočių. Jos kiek kitokio pobūdžio. Dažniausiai būna po  dvi treniruotes į dieną. Ryte lavinami metimai ir šuoliai. Vakare dirbdavau su svoriais, štanga ir treniruokliais. Vasarą, kuomet prasideda varžybų sezonas, būna irgi po dvi treniruotes, bet jos kitokio pobūdžio ir žymiai lengvesnės. Daugiau metimų, technikos elementų. Ir žinoma pačios varžybos. Vasaros atėjimas man būdavo šventė, treniruotis nereikdavo daug ir galėdavau mėgautis geru, šiltu oru.