Prieš atvykdamas į laidą „Paskutinė vakarienė“, kiekvienas garsus Manto Katlerio svečias atskleidžia bent penkis patiekalus, kurie jam yra tokie ypatingi, jog būtent juos norėtų valgyti savo paskutinės vakarienės metu.

Kaip pastebėjo M. Katleris, A. Trinchieri yra žmogus, kuris, kad ir ką bedarytų, atsiduoda tam šimtu procentų. Tą komikas pastebėjo ir gavęs unikalų jo meniu. Vis dėlto, kaip sakė pats A. Trinchieri, kitokio meniu jis ir negalėjo pasirinkti.

Kiekvienam vakarienės patiekalui – po istoriją

Trenerio teigimu, visi patiekalai, kuriuos žiūrovai išvydo, yra susiję su jo gyvenimu. „Prisimenu kiekvieną menkiausią dalyką, kuris nutiko valgant tuos patiekalus, ir kodėl. Italams pietūs ir vakarienė dažniausiai yra įvykis. Valgome ne dėl išgyvenimo, o dėl malonumo“, – sakė jis.

Laidos kūrėjų nuotr.

A. Trinchieri meniu sudarytas ne tik iš patiekalų – visam maistui jis priskyręs po istoriją, turinčią specialų pavadinimą. Vieni patiekalai atskleidė, nuo ko prasidėjo jo gyvenimas ir meilė krepšiniui, kiti – jo šaknis ar širdžiai mieliausius prisiminimus. O vienas patiekalas net nutiesė tiltą tarp Lietuvos ir Italijos. Tiesa, ne viską, ko A. Trinchieri pageidavo, pavyko rasti Lietuvoje – kai ką teko gabentis net iš kitos šalies.

A. Trinchieri pasakojo esantis aistringas žmogus – visko, ko imasi, jis imasi su aistra. Tačiau daugeliui netikėta tai, kad pirmoji jo aistra buvo futbolas, kurio Milane eidavo stebėti kartu su tėčiu. O A. Trinchieri meilę ir tradicijas, turėtas su tėvu, atskleidė net ne vienas jo pasirinktas patiekalas.

„Ta mūsų tradicija man įstrigo visam gyvenimui. Man patikdavo visas paketas: suvalgydavome vėlyvuosius pusryčius, tada eidavome į stadioną, pažiūrėdavome rungtynes. O kai grįždavome namo, valgydavome vieną jo nepaprastai mėgtą patiekalą. Mano tėvo nebėra su mumis. Todėl tai – padėka už puikų išsilavinimą ir viską, ką jis man davė“, – pasakojo jis.

A. Trinchieri tėvas buvo Italijos diplomato sūnus. Trenerio mama – iš Kentukio. Tiesa, ji pati gimė buvusioje Jugoslavijoje. A. Trinchieri papasakojo apie spalvingą savo gyvenimą, šaknis bei tai, kaip visa tai suformavo jo paties asmenybę.

Ką A. Trinchieri galvoja apie krepšinį Lietuvoje?

Pokalbyje netrūko ir krepšinio: nuo to, kodėl trenerio darbas yra panašus į virtuvės šefo, iki to, ką A. Trinchieri galvoja apie krepšinį Lietuvoje.

„Kai mes žaidžiam su „Rytu“, tada, žinoma, jie yra priešai. Bet, kai „Rytas“ žaidžia FIBA čempionų lygoje, aš noriu, kad jie laimėtų. Tai pagerins Lietuvos krepšinį. Manau, kad Lietuva yra per maža, jog susiskaldytų. Kadangi Lietuvos krepšinis yra šios šalies turtas, turime daryti viską, kad jį išsaugotume“, – sakė jis.

Sekmadienio vakarą A. Trinchieri pasidalino savo mintimis apie tai, kas labiausiai stabdo Lietuvos krepšinio augimą, ir kodėl mūsų šalyje reikėtų pakeisti žaidėjų parengimo sistemą.

Jis neslėpė, kad Lietuvos pasididžiavimą Arvydą Sabonį ir pats laiko dievuku. Tačiau jo gyvenime ypatingą žymę paliko ir dar vienas krepšininkas – Jugoslavijoje anksčiau žaidęs Draženas Petrović. „Įsimylėjau krepšinį dėl to krepšinio dievo Draženo, kuris įmesdavo 60 taškų“, – prisiminė jis.

Treneris atskleidė ir tai, kodėl NBA treneriai yra kur kas ramesni nei Europoje bei pasidalino tikrąja priežastimi, kodėl, jam atvykus į Lietuvą, jau pirmose „Žalgirio“ rungtynėse iš tiesų skambėjo hitas „Italo Disco“. „Tai buvo iššūkis!“ – prisiminė jis.

Atskleidė, kodėl taip žavisi mūsų šalimi

Laidoje ne kartą nuskambėjo ir A. Trinchieri pagyros Lietuvai. Anot jo, lietuvių meilė savo šaliai ir vėliavai yra nepalenkiama – italai to galėtų tik pavydėti. O taip pat jis pripažino nepažįstantis nė vieno lietuvio, kuriam nerūpėtų Lietuva.

„Kažkas nepaprasto, kaip jūs giedate himną. Jauni, seni, moterys, vyrai, vaikai – visi gieda, delnuose laikydami savo širdį. Toks patriotizmas ir meilė lietuvybei, man yra didelis privalumas. Esu sužavėtas. Ir tai yra priežastis, kodėl visada stengiuosi suteikti galimybę žaidėjams lietuviams. Paskatinti juos išlįsti iš kiauto, tapti svarbiais „Žalgiriui“, – sakė jis.