Vilniaus krepšinio mokyklos treneriai Evaldas Lukšys ir Loreta Galdikienė – vieni tų, kurie mato pirmuosius vaikų žingsnius krepšinio aikštelėje. Abu specialistai dirba su jauniausiais mokyklos auklėtiniais – tarp E. Lukšio treniruojamų grupių yra 2006 m. gim. berniukai, o L. Galdikienės – 2005-2006 m. gim. mergaitės.

Abu treneriai nesutinka, kad dirbti su vaikais – sunku. L. Galdikienė sako, kad vienintelis sunkumas slypi tame, kad surinkti mergaičių grupę yra gana sudėtinga.

„Mergaičių tėvai nėra tokie motyvuoti kaip berniukų. Aš pati pasiimu vaikus, nusivežu juos į treniruotę ir parvežu namo. Ir tokių trenerių yra ne vienas“, – pasakoja L. Galdikienė.

E. Lukšys prideda, kad sunkiausia – perduoti informaciją taip, kad vaikas ją suprastų ir įsisavintų.

Tokio amžiaus vaikams dažniausiai galvoje būna ne pats krepšinis, o įvairūs žaidimai. „Tokiame amžiuje daugiau laiko skiriama žaidimams, bet tuo pačiu jie susiję su krepšiniu – kamuolio varymosi tobulinimui, perdavimams ir pan.“, – pasakoja  E. Lukšys.

„Yra įvairiausių žaidimų. Žaidžiant tą patį kvadratą ar panašius žaidimus lavinamas perdavimas, koordinacija, lankstumas, apgaulingi judesiai. Su kamuoliu dirbi varymo technikai, perdavimams,bet pačio krepšinio – nedaug. Jei ir duodi pažaisti, tai nebūna panašu į krepšinį“, – juokiasi L. Galdikienė.

Treneriai savo auklėtinius dažnai paskatina įvairiais būdais – dovanėlimis, atleidimu nuo fizinių pratimų ar pan. E. Lukšys juokiasi, kad geras motyvacijos šaltinis – pažadas žaisti arba nežaisti krepšinio. Trenero manymu, dirbant su vaikais itin svarbu prisitaikyti prie grupės ir būti artimam su vaikais. Jam pritaria ir L. Galdikienė: „Reikia mylėti savo darbą ir vaikus. Tokio amžiaus vaikai eina ne į krepšinį, tinklinį ar dar kur, jie eina pas trenerį – bent jau mergaitės. Joms labai svarbus pats žmogus. Vaikai labai jaučia ar myli juos ir savo darbą. Jų nelabai apgausi.“.

Abu VKM treneriai išskiria ir bendravimo už aikštelės ribų svarbą – tai sustiprina tarpusavio santykius ir padeda treniruotėse.

„Tu gali žinoti viską – ar susipyko tėvai, kaip sekasi mokykloje, kokie mokytojai, su kuriomis mergaitėmis jos draugauja. Kai jos paauga, aš dažnai žinau daugiau nei tėvai – jos atviresnės man. Kartais tenka skambinti tėvams ir sakyti, kad laikas susirūpinti dėl kažko“, – sako VKM trenerė L. Galdikienė.