Apie motyvaciją

Kasdien sukdama vis tuos pačius ratus šnekuosi su savimi. Gal Dievu? Derinu su juo savo čia ir dabar laiką: ką grįžusi veiksiu, kokių gyvenimo ir visatos tiesų laikysiuosi. Sakote, kam to reikia?

Man. Kuriai jau penkiasdešimt. Nenoriu slysti gyvenimo paviršiumi tarsi medinė valtis, irkluojama kažkieno irklais. Turiu atitikti technokratinio XXI a. standartus. Įsimontuoti į save vidinį varikliuką, kuris tinkamai motyvuotų, užvestų, įkvėptų pozityviai praleisti dieną. Nes vakarykštės jau nėra, o rytdiena dar neatėjo.

Bėgu... Tikrai ne dėl to, dėl ko bėga Saulėja. Ji jauna. Artėjantys egzaminai sprogdinte sprogdina jos smalsias, viską į save sutraukiančias smegenis. Todėl bėgimas jai – ne koks minčių rožinis ar sąskaita su savimi. Tai jaunatviškas veržlumas, energija, valia, iškrova.

Vyras? Mano galva, jis nori palaikyti gerą fizinę formą. Žinote, po penkiasdešimties visi vyriškos lyties atstovai arba apauga pilvais (bet tuomet grėsmė iškyla ir jų smegenims), arba susigriebia. Ir dar žmonas sugriebia. Bandžiau ir aš prieš keletą metelių bėgti paskui jį. Beviltiška. Likau miške kaip pamotės žibuoklių rinkt išvaryta našlaitėlė. Tik pamokė, kaip kelio ir sveikos orientacijos tankmėje nepamesti, – tiek ir temačiau…

Nusprendžiau ir vėl bandyti bėgti. Viena. Nes pajutau, kad gyvenimas bėga pro šalį. Man penkios dešimtys, o apie bėgimą, tvirtą ir lankstų bėgiko kūną aš vis dar svajoju. Panašiai kaip amžinąjį atilsį mano tėtis, ligos patale gulėdamas sakydavo: "Žinok, mintimis aš dažnai bėgu. Stadiono ratai tik keičia vienas kitą, vėjas tik kedena man plaukus…"

Tėvelio jau nebėra. Todėl ir man vis mažiau laiko tą silpną valią valužę ugdyti lieka.

Apie rekordus

Sutikti kaimynai klausinėja, kiek kilometrų bėgu ir per kiek atbėgu. "O ką aš žinau? – jiems sakau. – Bėgu savo minčių ratuką, kuriame kasryt vis kitų žmonių, paukščių, šunų, katinų ir visokių žeme šliaužiojančių padarų pasitaiko."

Rekordų nesiekiu. Bėgu, kad ir mano mintys pajudėtų. Geros – įbėgtų, blogos – išbėgtų. Arba staiga užklupęs lietus jas per jėgą išplautų. Kartais nuo tų blogųjų net purtausi kaip ta Marcelijaus Martinaičio kumelaitė, iš Kukučio ausies išlindusi. Įdomu, ką apie mane žmonės galvoja, kai visa tokia besipurtanti pro juos risčia šuoliuoju ar uždususi vos tursenu…

Žmonių dažnai net nėra. Arba yra. Nelygu, kokiu laiku bėgi. Jei apie aštuonias, visi savyje paskendę, į darbus skuba. Nuo pusės devynių labiau atsipalaidavę pasirodo. Tai kavą gardžiai gurkšnoja, tai šunelius vedžioja.

Visuomet labai laukiu to momento, kai bėgsiu pro miesto parką su mirksinčiu spalvotomis švieselėmis ir spyruokliuojančiu aukštomis čiurkšlėmis fontanu. Toje vietoje mano jėgos jau būna išsekusios, tad plačiai įsišiepusi vaizduojuosi, kaip toji energinga fontano versmė per visus mano plyšius – vos orą gaudančią burną, ausis, nosies šnerves, odos poras, ašarų latakus – man siunčia gyvybinės energijos. Sugeriu ją į save visomis kūno ląstelėmis, taip jas atnaujindama, paruošdama naujai dienai.

Rekordų nesiekiu. Bėgu, kad ir mano mintys pajudėtų. Geros – įbėgtų, blogos – išbėgtų. Arba staiga užklupęs lietus jas per jėgą išplautų.

Apie laikrodžius

Neseniai patyriau nušvitimą, kad ne laikas, ne kilometrai ir net ne asmenukės feisbukui yra didžioji mano rytinių bėgimų varomoji jėga, o mintys. Paukštės mano šviesiosios. Nes jei 40 min. galvosi vien apie tai, kad turi, turi, turi bėgti (tiek laiko reikia, kad visos žmogaus organizmo sistemos apsivalytų), tai rankas su vienkartine nosinaite išsyk pakelsi, dar nė bėgti nuo namų nepradėjęs.

Todėl mintys bėgant turi būti malonios ir pozityvios. Gali atsakymų į gyvenimo klausimus ieškoti arba seniai ant širdies gulintį pyktį vėjais paleisti.

Šįryt bėgdama apie laiką ir laikrodžius užsigalvojau. Ir kodėl jų niekados nemėgau? Netgi tada, kai ryžausi įsigyti vieną rankinį, – tai buvo veikiau ne valandas rodantis objektas, bet stilingas juodos ir rožinės spalvų blynas, pasaulio laiką į Šiaurę, Pietus, Rytus ir Vakarus dalijantis.

Namuose taip pat neturiu nė vieno šių dienų laiko matuoklio (nebent skaičiuosime elektroninį orkaitės vaizduoklį). Nes tiksėjimas mane erzina. Neleidžia susikaupti. Priverčia galvoti apie bėgantį laiką ir artėjančią mirtį. Kaip ten sakoma – vos spėjęs gimti, jau pradedi mirti?

Buvo laikas, kai išties labai bijojau mirties. Savos, svetimos, artimos. Pamenu, vaikystėje, kai močiutė mane norėjo su ja atsargiai supažindinti, nusivedė į šalia bažnyčios buvusius laidojimo namus. Vos pravėrusias mažo medinio namelio duris mus pasitiko beprotiška rauda. Dvi juodos našlės, senoji ir jaunoji, apsikabinusios kažką, ramiai sau snaudžiantį baltuose pigaus atlaso pataluose, buvo tarsi absurdo dramos dalyvės, norinčios prikelti lavoną iš numirusiųjų. Pamenu, kaip močiutė čiupo mane, gal kokią aštuonmetę, už čiupros ir išgrūdo apstulbusią lauk, piktai bambėdama: "Va šito tau nereikia matyti! Ne toks turi būti atsisveikinimas…"

Prisipažinsiu, tas isteriškai rėkiančios mirties vaizdas mane persekiojo gana ilgai, naiviose vaikiškose smegenėlėse užfiksuodamas laiką – karštą vasaros vidurdienį. Juk skubėjome į dvyliktos valandos Mišias!

Užtai paskui, kai vasarodavau pas močiutę Utenoje ir jos senas virtuvinis laikrodis užkukuodavo dvyliktą mechaninės gegutės balsu, mintyse iškildavo ne ilgų kermošinių saldainių vaizdas, kuriuos pirkdavome bažnyčios šventoriuje, bet toji gąsdinanti juodųjų našlelių scena iš kadaise per klaidą pamatytos svetimo gyvenimo dramos.

Apie lūkesčius

Neseniai klausiau Vaivos Rykštaitės garso knygos "Viena Indijoje", kur keliaujantis baba pasišovė rašytojai už kelias rupijas pasakyti jos mirties valandą. Brrr... Būčiau bėgusi nuo tokio pranašo kuo toliau. Kam įdomu žinoti, kada mirsi?

O gal? – imu mąstyti bėgdama. Kodėl onkologiniams ligoniams gydytojai prasitaria, kiek, jų nuomone, dar liko. Kad spėtų sutvarkyti visus žemiškus reikalus, o svarbiausia – susitaikyti su savimi, artimaisiais, Dievu. Juk tiek pykčio, pavydo, nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių savyje nešiojamės. Ir ką tuomet reiškia kitas kažkada girdėtas teiginys, kad Dievas apsaugo žmogų, paslaptyje palikdamas jo mirties valandą?

Maniškis liudijimas skamba visiškai kitaip. Mano močiutė (toji pati, su kuria tą lemtingą dieną ėjome į bažnyčią), dar būdama paauglė, susapnavo Švč. Mergelę Mariją. Toji, sapne apsireiškusi, kvietė kasvakar šventąjį rožinį kalbėti: tuomet už pamaldumą ir gyvą tikėjimą žadėjo perspėti ją apie artėjančią mirtį.

Planavau tą karštą vasarą, kai Medininkų tragedija pasienio punkte įvyko, ir aš su savo Šauniuoju (tik jau ne iš "Sekso ir miesto") vestuves prieš kokius 30 metų kelti. Jau ir sveteliai buvo sukviesti, muzikantai užsakyti, alus midus užraugtas, o karštai rūkyti paršeliai tik ir laukė, kada ant stalo bus iškilmingai patiesti, išmanių šeimininkių daržo žolynais apkaišyti.

Bet ėmė ir pasiligojo Utenos močiutėlė. Pranešė, kad į mūsų su Šauniuoju vestuves atvykti negalės, o ir pačias vestuves truputį, ne savo valia, sutrukdys. "Tik, – primygtinai prašė ji, – dėl manęs savo planų neatidėkit! Viską, ką suplanavot, tą ir darykit… Kad ir kas su manimi nutiktų."

Ir nutiko. Mirė ji, nelikus nė mėnesiui iki mūsų su Šauniuoju vestuvių. Bet prieš tai dar spėjo atvirai su mano mama (jos dukra) pasikalbėti, kad buvo iš tiesų apsireiškusi jai Švč.Mergelė Marija, kelionėn ruoštis liepė. Pusę metų visokiems žemiškiems reikalams sutvarkyti, atsisveikinti su artimaisiais davė. Ir iškėlė tuomet močiutė smagų aštuonių dešimčių jubiliejų, sakydama, kad geriau žmonės tegul su ja gyva atsisveikina, nei jau mirusia.

Labai gailiuosi, kad tuomet, jaunystės įkarščio apsvaiginta, kai vienišą senelį dukros į Kauną gyventi kraustė, nepaprašiau to laikrodžio su gegute iš virtuvės. Gal būtų tas mielas prisiminimas nemeilės ratą laikrodžiams uždaręs ir nuo tol vien džiaugsmą kukavęs?!

Gal... Bėgu toliau. Kažkas paklausia, kiek valandų. Taip ir norisi atšauti tam žmogeliui jaunystės leksika, tuščią riešą rodant, kad visos dvylika – nė viena nepabėgo...

Apie pasirinkimą

Neberūpi man laikas. Paleidžiu jį, pamažu baltomis nebūties smiltimis iš minčių išbarstau, kasryt išbėgioju...

Naktis. Dūstantis tėtis tai sėdasi, tai gulasi. Burbuliuoja deguonies aparatas, beje, irgi savąjį laikmatį turintis. "Pagulėk su juo truputį, bent valandėlę…" – prašau nesavanaudiškai, nes žinau, kad vis tiek pati nesudėsiu nė bluosto. O čia dar tas laikrodis miegamajame: tik tik tik tik tik tik… Tiksi tiesiai per smegenis. Ačiū Dievui, užsnūdo. Tik tik tik… Kad tik jo neprižadintų. Laikrodžiai – tėčio silpnybė. Turi visuose kambariuose po vieną, ir dar daugiau. "Varla tu, – turbūt pasakytų jis. – Ir ką tu supranti apie gyvenimą ir laiką?.." Aišku, kad nieko.

Aš tik sulaukusi penkiasdešimties pradėjau įsikirsti į sokratišką išmintį: "Žinau, kad nieko nežinau." Keliuosi ant pirštų galų, atsargiai nukabinu laikrodį ir nešu į virtuvę – tegul sau rėkauja duetu su garsiai turbuliuojančiu šaldytuvu, tegul parungtyniauja, kuris kurį perrėks!

Bet kitą naktį, vos tėtis trumpam užmiega, tas besielis pigus maksiminis plastiko gabalas su nusitrynusiais dirbtinio aukso krašteliais ir vėl savąją giesmę traukia: tik tik tik tik…

Laikas – dualus, vertikalus, horizontalus. Ir kokia svarbi gali būti viena vienintelė akimirka, kai neužčiuopi tėtės pulso. Jo neužgriebia ir išmanieji "Omron" aparatai, kaip susitarę tąkart tvirtinantys – ommmm... Ir apdulkėjusiame ekrane pažerdami daugybę smulkių juodų brūkšnelių...

Prarastas laikas. Jau nebekaltinu savęs už jį. Tas laikrodis, tas besielis Liuciferis su vienu vieninteliu elementu užliūliavo mane, tą nemigos iškankintą dukrą, savo monotonišku ciksėjimu. Jis liepė kristi į lovą ir miegoti.

Tą patį vakarą visi tėtės laikrodžiai sustojo. Ėmė rodyti jau visai kitą – nebūties – laiką. Neverkiau. Gal tik truputį. Nes jaučiau, kad verksmas jam nepatiktų. Lygiai taip pat, kaip jam nepatiko mano gailestis. Tad, kol galėjom, stengėmės bendrauti pakiliai, gal kiek ironiškai.

"Kodėl Kalėdų Senelis atnešė raudoną virdulį?" – silpnu balsu klausė jis. "Ogi todėl, kad toji skaisčiai raudona puikiai dera prie tavo nušnypštos nosies!" – pamenu, atšoviau tada, grauždama save už tai, kad pagailėjau dešimties eurų ir nenupirkau jam to nerūdijančio plieno spalvos arbatinio. Kokio jis ir norėjo.

Tas gyvenimas – amžinas pasirinkimas. Pramerki akis: bėgti ar nebėgti. Užsimerkti ar matyti. Pirkti laikrodį sendaikčių turguje ar, kaip iki šiol, laiko neskaičiuoti. Atsisveikinti ir paleisti ar… gedėti. Paskelbti apie savo mirtį viešai, ar išeiti tyliai. Daugiabučio laiptinėje. Sanitarų neštuvuose. Nepranešus net vienintelei dukrai apie sustojusios širdies laiką. Nors baltame lape įrašytas vakaras. 21 valanda.