Nenorinčio neversk

"Vakar grįžusi iš tėvukų namų verkiau kruvinomis ašaromis, – pradeda viena. – Tiesiog depresija ima, kai matai, kad tėčio sveikata prastėja, širdelė silpsta, greičiau paėjęs dūsta… Bet pikta ne dėl savijautos. Nervas ima, kad manęs jis visiškai neklauso: vaikščioti – nevaikščioja (stačiai miegamojo skulptūra su laikraščiu rankose), maisto sveikesnio – be savo rūkytų dešrų sumuštinių ir virto kiaulienos bryzo – taip pat nenori, režimo nesilaiko, o paskui skundžiasi, kad neužmiega, dieną su naktimi painioja."

Matau, kad draugei rimtai reikia pagalbos. Išsekusi tokia. Matyt, visą naktį galvojo, kaip čia tėčiui padėti. Išmintingoji lietuvių liaudis ir šiam atvejui turi puikią patarlę: gali privesti arklį prie vandens, bet kaip priversi jį gerti?.. Taip ir su draugės tėčiu. Suaugęs juk – pats atsako už savo veiksmus. Net Dievas kiekvienam žmogui suteikė laisvą valią rinktis – klausyti kažkieno patarimų ar gyventi savaip.

"Jei negali jo paprotinti, tai bent suteik šansą pasijusti geriau kitokiais būdais, – apdaliju patarimais. – Kai užsuksi pas jį į svečius, kalbėk apie tai, kas jam malonu, – jaunystę, studijų laikus, vaikystę. Kertu lažybų, tuo metu jis tikrai pamirš savo negalavimus, o tu sužinosi begales įdomių šeimos istorijų, kurias vėliau papasakosi savo vaikams."

Kalbantį išklausyk

"Tikrai tikrai, – antrina kita. – Nuoširdus klausymasis – mano bendravimo su tėvais pagrindas. Kai pradėjau pas juos reguliariau lankytis, televizoriaus – ypač sveikatos laidų – galiu ir nežiūrėti: vis tiek viską papasakos. Tiesa, kartais tie unikauskiški patarimai užknisa, bet, kita vertus, duoda ir naudos: taip tėvelių paakinta į savo mitybos racioną įtraukiau obuolių actą (sako, jis reguliuoja organizmo pH pusiausvyrą ir stiprina imuninę sistemą), o dar ėmiau didžiuliais šaukštais kabliuoti ūkininkų turgelyje pirktus raugintus kopūstus. Juk dabar žiema – ligų, virusų metas, o, anot tėvukų, vos 300 g raugintų kopūstų užtenka, kad patenkintų jūsų vitamino C dienos normą."

Mūsų tėvai, dar neseniai groję pirmais smuikais ir reguliavę mums, kur stoti, ką dirbti, kaip gyventi ir kaip auginti vaikus, dabar jau nustumiami į vadinamąjį orkestro duobės galą ar netgi į pačius užkulisius.

Na, diskusijas sveikatos tema dar ir aš galėčiau ištverti, mąstau patyliukais, bet maniškis labai mėgsta "dirbti" spaudos apžvalgininku. Šitoji dalis man tikras peilis. Nesidomiu politika ir visa ta neigiama informacija – kas ką nužudė, apvogė, prarado milijonus, išsiskyrė. Todėl sėdžiu kaip elektros kėdėje, vis paspirginama nuoširdžių tėčio pasipiktinimų: "O tu girdėjai?.. O tu bent įsivaizduoji?.. Niekšai! Sukčiai! Vagys!!!" Neįdomu be galo, bet žinau: net patirdama didžiausias psichologines kančias turiu jį išklausyti. O klausydama matyti ne vien viskuo nepatenkintą senyvą žmogų, bet ir visą jo gyvenimo saulėlydžio priešistorę. Dviejų skirtingų visuomeninių santvarkų užaugintus žmones.

Tad leidžiu savo mintims nukrypti į lankas, paklaidžioti po kulinarinių receptų platybes, kuriose galbūt pasiklysiu grįžusi namo, į savo virtuvę gaminti šeimynai pietų. "Višta tu (čia toks mažybinis maloninis mano vardas), ar mane girdi?!" – juokais dedasi supykęs tėtis, garsiai pliaukštelėdamas laikraščiu per galvą. Tai ženklas, kad mano, kaip nuodėmklausio, darbas jau baigtas. Galiu eiti į kitą kambarį, kur su naujai pradėtu mezginiu manęs laukia mama…

"Ir ką ten tiek laiko veikei?.." – grįžusią namo pasitinka nepatenkintas vyras. Hmm… Geras klausimas. Nieko. Plepėjom.

"Tai kodėl negalėjai paplepėti telefonu?" – subamba jis. "Galėjau, – kantriai aiškinu jam, – bet dar nesukurtas toks išmanusis telefono aparatas, kuris parodytų laimingas tėvų akis, kai, išleisdami dukrą namo, tarpduryje vienas per kitą bando išklausti (kaip kadaise paauglystėje): "O kada grįši?.."

Sergančiam padėk

"Niekada negalvojau studijuoti medicinos, – į mūsų pokalbį net uždususi įsijungia trečioji ėjikė, – nes labai bijau kraujo. O ir balti chalatai bei specifinis gydyklų kvapas man kelia alergiją. Vis dėlto, jei turi pensinio amžiaus tėvus, tai neišvengiama…"

O taip! Sutinku, neseniai pati tapusi gailestingąja sesele be diplomo. Turiu perrišinėti mamos žaizdą (neprilakstysi juk kas dvi dienas į polikliniką). Štai tada netikėtai sužinai, kad, negalėdama sustabdyti pliūptelėjusio iš žaizdos kraujo, negali ir apalpti (ką, beje, labai norėtųsi padaryti). Įgyji proto (kas iki tol buvo visiškai neaktualu), kad, norint gauti nemokamą konsultaciją pas specialistą, reikalingas siuntimas. Kad nuvykus į gydymo įstaigą turi apsišarvuoti kantrybe, meditacija ir malda. Valandą trindama sėdynę prie kardiogramos, pusvalandį – prie ultragarso, ketvirtį – dar, velniai žino, prie kokio "garso" surenku paskutinius kantrybės likučius ir iškilmingai – kol kas dar tik mintyse – pranešu: "Prisiekiu, kad nuo rytojaus kasdien darysiu mankštą, gersiu daug vandens, nevalgysiu mėsos, galvosiu pozityviai – kad tik senatvėje nereikėtų atsidurti čia!"

Toje nuvargusių, todėl irzlių ligonių eilėje. Šaunu, jei koks vienas turi  humoro jausmą. Bet daugumos veidai uždengti nuovargio, abejingumo kaukėmis. Turi nudelbti akis, kad žvilgsniams susitikus nepasijustum kaltas, jog ne tu, o jie čia pagrindiniai ligų istorijų herojai…

Baltas chalatas kviečia mus į vidų. Žinoma, einu iš paskos. O jei ne taip išgirs, supras, o paskui dar ne ten nueis… Būkime pozityvūs, – mąstau. Visi tie nemalonūs vizitai pas daktarus turi ir gerųjų savybių. Pvz., gali pagilinti savo – kaip orientacininko – žinias. Išėję iš gydytojo kabineto leidžiamės klaidžiu klinikų tunelių labirintu. Tėčio rankoje – ligonio kortelė, tarsi kokių vos judančių orientacininkų varžybų planas. Juokais bandau vizualizuoti senjorų ultramatono varžybas klinikos koridoriais… Oho, kiek žingsnių jiems tenka padaryti!

"Gerai, kad tu kartu, – spusteli ranką tėtis. – Pats čia prapulčiau." Ir gaila, ir graudu. Ypač dėl tų žmonių, kurių dukros ir žentai gali palydėti tėvus pas daktarus tik per skaipą.

Atleisk senas nuoskaudas

"Gerai, kai jūs su tėvuku taip gražiai sutariate, – linksi galvomis draugės ir tuoj porina dar pirmųjų emigrantų laikų istoriją, kai dukra su vyru tiesiog turėjo pabėgti nuo savo tėvų užsienin. Iš pradžių jie piršo jai specialybę, paskui mokė, kaip gyventi, vėliau – kaip auginti vaikus. Teko pasipustyti padus ir sprukti kuo toliau. Dabar bendrauja tik per skaipą ir padaro vieną mandagumo vizitą per metus į Lietuvą. Atrodo, visi laimingi. Nors gal nelabai?..

Anksčiau silpnojo kailyje buvo ji, dukra: jautėsi nesuprasta, išduota pačių artimiausių žmonių. Betgi dabar silpnųjų pozicijon atsistojo jos tėvai. Laikas bėga – metas taikytis, nes užvis baisiausia, jei teks vėliau gyventi su kaltės jausmu. O kiek tokių šeimų, kai dukros, sūnūs taip ir nespėja iš užjūrių laiku pasakyti "atleisk". "Betgi ji nekalta! – piestu šoka draugės. – Tai tėtis kišosi į jos gyvenimą, nedavė laisvai gyventi!"

"Mielosios, – bandau improvizuoti, ką tokiu atveju sakytų tikras psichologas. – Baikit pagaliau kovoti ir išmokite atleisti." Prie dabartinės visuomenės, jos pakitusių taisyklių tėčiui sunku prisitaikyti. O ir su senatvėje užklupusiomis emocijomis ne kiekvienas moka tvarkytis. Jis darė taip, kaip pats saviškių buvo mokytas (ir, aišku, kad linkėjo dukrai gero). Betgi dabar jam liūdna ir pikta. Jo sveikata neina geryn, o gražiausios dienos jau praeity. Dukra užsienyje. Kaip su ja atnaujinti draugiškus santykius? Tėvas nežino.

"Jums lengva. Ieškote kokio nors atsakymo – strykt į internetą. O jam senu papratimu gyventi reikia: anų laikų žmonės problemas sprendė patys", – dar pabaksnoju į sąžinę. Man pačiai labai patiko internete rasta mintis, kad nuo dabar santykiai su senstančiais tėvais yra mūsų asmeninės brandos barometras.

Sukurk smagias tradicijas

"Mano tėvai tikrai ne iš tų, kurie labai mėgtų giminių balius, audringus gimtadienius, jubiliejus, – į pokalbį įsiterpia ilgiausiai tylėjusi ėjikė. – Bet tikrai žinau, kad sekmadieniniai pietūs su mumis – tėvukams tikra šventė!"

Juokingiausia, šypsosi draugė, kad kvietimas į juos visada turi vienodą scenarijų. "Tėvai, Rita kviečia pietų! Ar eisim?.." – tai mama, gavusi kvietimą, šaukia per telefoną. "Tu eik, aš pavargęs", – girdžiu atsakymą ir, rodos, turėčiau nukabinti nosį: idėja suburti visą šeimą prie vieno stalo žlugo?.. Ramiai. Jūs nepažįstate mano tėčio. Ir išvis turbūt nepažįstate pensininkų. Norint įkalbėti juos palikti savo televizorius, sofas ar supamuosius krėslus (pastarieji, tiesa, galioja tik Kubos senjorams) privalote parodyti daugiau atkaklumo. Todėl skambinu darsyk jam pačiam. "Aš sotus!" – girdisi menkai paslėpta dvejonė balse, kuri reiškia tik viena – jaukas prarytas. O paskui visi sėdime, ryjame cepelinus ir plepame. Dievinu tokias akimirkas. Finalas, beje, visuomet būna irgi toks pats. Nejučia laukiu, kol prabils mama ir ims kvosti visų ant stalo buvusių patiekalų receptų, dievagodamasi, kad taip skaniai ji dar niekados nevalgė…" – vaizdžiai nupasakoja sekmadieninį scenarijų.

Leisk jaustis reikalingam

Kadangi mūsų 15 km žygio distancija jau švenčia pergalę Senamiesčio kavinėje, turime užbaigti šį ne juokais įsisiūbavusį pokalbį.

Kažkada dar mažai Saulėjai skaičiau labai prasmingą pasaką apie laumę, kuri norėjo būti reikalinga. "Mano laimė – būti reikalingai!" – sakė laumė, linkėdama laikraščiams plasnoti į skaityklas, kur žmonės juos skaitytų. O laikrodžiams – tiksliai rodyti laiką, kad žmonės į juos žiūrėtų.

Taip ir mūsų tėvai, dar neseniai groję pirmais smuikais ir reguliavę mums, kur stoti, ką dirbti, kaip gyventi ir kaip auginti vaikus, dabar jau nustumiami į vadinamąjį orkestro duobės galą ar netgi į pačius užkulisius. Žinoma, kad jiems skaudu. Todėl suaugusių vaikų pareiga – keliu kapučino kavos tostą į jų sveikatą – padėti jiems jaustis reikalingiems! "Įdarbinkite", įtraukite į savo šeimos gyvenimo ritmą juos tiek, kiek senjorams tai bus malonu. Leiskite seneliams vežioti anūkus į treniruotes, būti kartu jų būreliuose. Užsakykite močiutėms iki kitų Kalėdų numegzti šimtą porų kojinių ir dar pusšimtį pirštinių. Prašykite jų sudaryti savo giminių genealoginius medžius, rašyti atsiminimų knygas, eilėraščius…

Galų gale, jei anūkai jau užaugo, bendrai apsvarstykite naminio gyvūnėlio idėją. Aš saviškiams – žinoma, su jų leidimu – įtaisiau katiną. Nuo to laiko politikos ir laikraščių apžvalgą pakeitė: "O Rainis padarė tą… O Rainis padarė aną…". Kai nežaidžia su Rainiu, mama sėdasi prie kompiuterio ir rašo. Taip vieną gražią dieną gimė "Akmens amžiaus istorijos", kurias suredagavome ir išleidome nuostabia knyga. Dabar vietoj Pepės Ilgakojinės vakarais sekame akmens amžiaus istorijas iš Velykūnų kaimo. Ir – puikumėlis! – visiems anūkams jos be galo patinka.