– Kaip sugebėti prajuokinti vaiką, kurį nuskriaudė artimiausi žmonės, tėvai – sumušė, sužalojo, išprievartavo? Ir kaip reaguoti, jei tie žmonės tebėra šalia vaiko?

– Gydytojas klounas stengiasi atsiriboti nuo šeimos sistemos. Jo misija – suteikti vaikui laimės akimirką. Prieš ateidamas į palatą gydytojas klounas gali sužinoti, kodėl vaikas ten pateko. Kartais seselės užsimena turinčios įtarimų, kad šeimoje yra problemų, pasidalija nuomone, kad vaikas, esą, nukrito nuo laiptų, bet jos tuo netiki. Mes pasirašome dokumentus dėl medicininės paslapties konfidencialumo, be to, labai svarbu žinoti vaiko istoriją, kad išvengtume nemalonių patirčių, kad neįskaudintume, pvz., kad nepapasakotume istorijos apie futbolą vaikui, kuriam, deja, nupjauta koja, tačiau dėl dengiančios antklodės to nematome.

Klounas, prieš ateidamas į ligoninę, turi išmokti palikti savo asmeninį požiūrį prie durų. Jis ligoninėje yra tas, kuris nesiekia nieko konkretaus ar tikslingo – nei gydyti, nei mokyti, nei teisti, nei moralizuoti.

– Vieni gydytojai klounai šypsenas dovanoja vaikams, kiti – suaugusiems ar senyvo amžiaus ligoniams. Kuo ypatingas toks darbas?

– Pagrindinė gydytojų klounų misija – sergantys vaikai. Antroji, kol kas Lietuvoje kol nepraktikuojama, tačiau sėkmingai įgyvendinama keliose kitose šalyse – įvairaus amžiaus ligoniai reabilitacijos centruose. Čia neretai tenka įkvėpti viltį žmonėms, kurie patyrę įvairias traumas, netekę galūnių, kas negrįžtamai pakeičia jų gyvenimą. Medicininė misija baigta, o dabar reikia pradėti prisijaukinti kitokį gyvenimą, pvz., be kojos ar neįgaliojo vežimėlyje. Klounas susiduria su žmogumi, kuris dar negali pripažinti faktų, kovoja pats su savimi ar mano, kad jei labai stengsis, atsistos ant savų kojų. Trečioji misija – geriatrijos skyriaus ligoniai arba pagyvenę, seni žmonės, kurie dažniausiai kenčia nuo senatvinės demencijos ar Alzheimerio ligos. Tai žmonės, gyvenantys esamuoju laiku, netrukus mus pamirštantys ir kiekvieną susitikimą išgyvenantys lyg pirmą. Toks darbas turi savų niuansų, neretai į pasirodymus įterpiama muzikos, dainų iš tų laikų, kai žmonės buvo pačiame gyvenimo žydėjime.

– Kokių reakcijų sulaukiate dėl gydytojų klounų darbo pabėgėlių stovyklose?

– Įvairiausių, bet mūsų tikslas – dirbti žmonėms, kuriems to reikia. Susiduriame su vaikais, išgyvenusiais karą, kitas negandas, praradusiais namų ir apskritai saugią aplinką bei prieš savo valią per greitai užaugusiais. Jie išties nori vėl tapti vaikais. Ir jiems tokią galimybę suteikia klounas. Mažiau reikia kreipti dėmesį į politikos sroves. Darbas su pabėgėliais – ne politika, o žmogiškumas. Neklausiu žmonių, ar jie pritaria tokiai veiklai, ar ne. Nei jie teisūs, nei klystantys. Aš elgiuosi taip, kaip liepia širdis. Mūsų misija – padovanoti tai, ką žmogus manė praradęs, – džiaugsmą, šypseną.

– Kokius tabu turi gydytojas klounas?

– Mirtis, ligonio skausmas gydytojui klounui nėra tabu. Vienas tabu – seksualumas. Pvz., tokį darbą dirbanti mergina negali į save atkreipti dėmesio seksualiais drabužiais, iškirpte. Galima pajuokauti, paflirtuoti, bet neperžengti padorumo ribos.

Kitas tabu – sukelti sau ar partneriui skausmą, tiek fizinį, tiek moralinį. Gali vaizduoti, kad tau skauda, bet taip, kad būtų aišku, jog tik vaidini. Būti gydytoju klounu – tai būti komedijos aktoriumi: apsimesti įsižeidusiu, vaidinti nuskriaustą, skųstis skausmu, kai visiems aišku, kad tai – spektaklis.

– Kaip jūsų veiklą vertina šeima?

– Ir veiklą, ir dažnas keliones – teigiamai. Mano žmona, su kuria susipažinau filmuojant filmą, yra supratingiausia pasaulyje. Ji pati keliolika metų dirbo kino srityje. Mūsų vaikai jau suaugę, bet kai buvo maži, vis norėdavo būti šalia, tarp klounų ar mano glėby. Apskritai tėvų santykiai su vaikais nėra statiški, jie nuolat kinta – vienu periodu didžiuojiesi savo tėvais, o čia, žiūrėk, jau jų gyvenimas neatrodo sektinas pavyzdys. Bet džiaugiuosi, kad mano šeima mane palaiko.

– Pagalvojate, kur būtų nuvedę jūsų keliai, jei nebūtumėte susiejęs gyvenimo su gydytojais klounais?

– Norėčiau būti roko muzikantas. Stovėti scenoje prieš minią, uždegti žmones, įžiebti jų akyse šviesą turėtų būti nuostabu. Arba rašytoju – dėl aistros žodžiams. Kiekvieno galvoje sukasi daugybė minčių, bet ne visi geba jas perteikti, suteikti rafinuotumo, rasti tinkamiausius žodžius. Bet nesigailiu, kad esu tas, kas esu. Manau, kad būtina vystyti turimus talentus.

– Kas be darbo jus įkvepia?

– Sėkmė. Didžiuojuosi, kad gydytojų klounų veikla sėkminga. Šiuo metu jie dirba net dešimtyje šalių. Žinoma, turiu gyvenimą ir be darbo. Aš taip pat esu aktorius, o aktorius gali šaukti, žudyti scenoje, bet spektakliui pasibaigus vaidmenį scenoje ir palieki. Turėti gyvenimo skirsnį sau, tik sau – ne darbui, yra būtina. Ligoninė mane išmokė išlaikyti pusiausvyrą ir žinoti, kada „finita la comedia“.

O kalbant apie pomėgius, mano aistra – kelionės, nepažįstamų šalių, vietų atradimas. Labai mėgstu skaityti. Dievinu leisti laiką su draugais.