Savas Kalėdų Senelis

Bepigu tikintiesiems, kuriems didžiausia kalėdinė dovana yra Pasaulio Atpirkėjo – kūdikėlio Jėzaus gimimas. Ateini į bažnytėlę, paveizi (kaip amžiną atilsį mano močiutė sakydavo) į prakartėlę ir cimpini namo, prie gausiais valgiais nukrauto Kūčių stalo, manydamas, kad pačią didžiausią Kalėdų dovaną jau gavai.

Užtai kaip sunku tiems bedieviams, kuriems Kalėdos asocijuojasi su dovanų maišais visiems giminaičiams. Pamenu, dar visai neseniai ir mano namuose buvo tokia kalėdinė (tiesa, su dartanjaniško etiketo prieskoniu) tradicija "Vienas – visiems, visi – vienam!" Tai reiškė, kad tie, kurie dalyvauja Kūčių vakarienėje, turi paruošti dovanas visiems ir kiekvienam. Tik pamanykit – tekdavo galvoti, ką nupirkti kone dešimčiai žmonių!

Maža to, žodis pirkti tikrai neatspindi viso to išankstinio proceso smagumo. Tu gaišti laiką, aplinkkeliais bandydamas iškvosti, ko gi tam tavo giminaičiui reikia. Blogiausia, kad tardomasis (nors ir labai gerai žinodamas žaidimo taisykles) tylėdavo it vandens į burną prisisiurbęs, o užspaustas į kampą kartodavo: "Man nieko nereikia, man tikrai nieko nereikia!"

Na, nereikia, vadinasi, dovanotam arkliui niekas į dantis nežiūrės. Bet ir senų šeimyninių tradicijų nelaužys. Tik, deja, nuo to mano prieškalėdinis galvos skausmas nesumažėdavo – ką pirkti dešimčiai kalėdotojų, ateisiančių Kūčių vakarą į svečius: juk šienelio iš zooprekių Seneliui į maišą neprikiši?!

Beje, kad jau prabilome apie Senelį… Visados, kol namuose būdavo savų ar svetimų vaikų, turėdavome ir savo Senelį. Ką tai reiškia? Nieko ypatingo. Kaip dauguma žmonių turi savus kirpėjus, šeimos gydytojus, mėsininkus ar ūkininkus, tiekiančius maistą jų pietų stalui, taip ir mes turėjome savo etatinį Kalėdų Senelį. Jį atsiveždavome sutartu laiku, o vėliau – kaip ypatingo vakaro pereinamąjį prizą – atiduodavome kitiems.

Savojo Senelio programą žinodavome atmintinai. Man visada tekdavo paploninti balsą ir dainuoti "Raganėlės traukinį" iš kažkokios vaikų grupės repertuaro, o mano tėčiui – jo mylimiausią anų laikų topą Nijolės Tallat-Kelpšaitės "Mėlynaki Nemunėli…" Šokių ir ratelių dėl vietos stokos daugiabuty, žinia, atsisakydavome. Ilgainiui kalėdinę programą (Seneliui jaukiai ilsintis patogiame mūsų svetainės fotelyje) jau vesdavome patys.

Baltas melas

Turime ir kasmečių kalėdinių šeimos nuotraukų, kurios yra puikiausias mūsų visų, Kūčių vakarėlio dalyvių, amžiaus bei sveikatos detektorius. Tas pernai atrodė geriau, anas sustorėjo ir dar prapliko. Iš jų netgi matyti, ką Dievulis visai išbraukė iš mūsų, kalėdotojų, tarpo…

Nuostabiausia, kad mūsų Senelis – jokių metų kirčių nesučaižytas. Visada toks pats – truputį pasiglamžiusiu kostiumu, atsiduodančiu levandų ir naftalino parfumu; su pigaus, bet kvapnaus odekolono debesėliu virš aukštos kalėdinio kostiumo ansamblį užbaigiančios kepurės. Kaskart su ta pačia seneliška šypsena. Stačiai gyvenimo pastovumo ir ilgaamžiškumo garantas! Pamatai ir išsyk gera… Juk būna tokių žmonių!

Nebūdavo jam lengva mūsų namuose. Tekdavo sunkius dovanų maišus tampyti. Iš pradžių (kol dar buvome jauni neapsiplunksnavę studentėliai) įstengdavome suruošti gal vieną ar du dovanų maišiukus. Vėliau – tapę atsakingais tėvais ir finansiškai prakutusiais dviejų nuostabių dukrų gimdytojais – kraudavome dovanas nedvejodami į visus keturis ar penkis… Įsivaizduokit, koks krūvis tekdavo nors ir ne liaunai, bet gyvenimo mėtytai ir vėtytai Senelio nugarėlei.

Norėdami bent iš dalies palengvinti jo naštą, sukraudavome iš anksto visą tą metinį dovanų davinį po egle, o vaikams pasakydavome, kad Seneliai šiais dirbtinio maisto ir intelekto laikais silpni be galo. Sėdi sau Šiaurėje prie jaukiai spragsinčio židinio, rašo ranka laiškus vaikams, o juda taip mažai, tad visai sveikatėlės neturi. Todėl dovanų maišus supernykštukai iš anksto pro balkoną nuleidžia – kad tik jų šefui būtų lengviau!

Taip gimsta melas! Tiesa, dar baltas (nors kai kurie psichologai, matyt, kaip reikiant neskiriantys spalvų, sako, jog jokio balto, anei juodo melo nėra, tiesiog melas, ir tiek!). Taip, mielieji… Šventa Kūčių vakarienė su kalėdaičio plotkele, maloniai limpančia prie gomurio prasideda melu. Tiesa, čia būtų galima teisinti save ir griebtis dar vienos filosofijos, pavadintos "švento melo" vardu. Tik įtariu, šventas melas (kaip ir šventas karas) dar niekam niekada nieko gero neatnešė...

Bepigu tikintiesiems, kuriems didžiausia kalėdinė dovana yra Pasaulio Atpirkėjo – kūdikėlio Jėzaus gimimas. Užtai kaip sunku tiems bedieviams, kuriems Kalėdos asocijuojasi su dovanų maišais visiems giminaičiams.

Senas žaislas – dovana?!

Ar man vienai atrodo, kad pradėjau dėstyti mintis kažkaip grinčiškai? Manote, mano vaikystė buvo sunki? Anaiptol, nors neneigiu – gyvenau gūdžiais tarybiniais deficito laikais (tokius dar radau neseniai apsilankiusi Kuboje).

Užtai labai suprantu savo vyrą, kuris – kur buvęs, kur nebuvęs – vos visiems susėdus prie šventinio stalo, kasmet pasakoja vieną ir tą pačią istoriją, kaip jis (keleriais metais už savo sesę vyresnis bamblys) mokė ją kalėdinės išminties: "Būk gera! Jei ne, tai Kalėdų Senelis atneš ne lėlytę, o kokias nors pėdkelnes…" (Vyro mama tuomet dirbo kojinių fabrike "Kotonas".)

Puikiai jį suprantu. Pėdkelnės ir man nebuvo gera dovana. Rūbas – taipogi. "O senas, bet su išmone atnaujintas žaislas, pavyzdžiui, pliušinis meškiukas?" – klausiu feisbuke mamyčių. "Ooo… mano vaikas išvis nemėgsta meškučių", – rašo viena. "Bet kaip rasti 20 vienodai atnaujintų senų pliušinių rudnosių?" – sprendžia galvosūkį kita, kurios vaiko darželio grupėje dovanojami tik vienodi žaislai. Antraip gi susipeš.

Be to, kokia čia dovana Kalėdoms – senas žaislas?! Senais žaislais, kaip išaugtais drabužiais, galima keistis su draugėmis. Bet ryžtis tokiai provokacijai per Kalėdas? Kam erzinti vaikus? (O gal tėvus?) Hmmm…

Metas pavirsti vaiku

Ech, mamytės mamytės… Be reikalo jūs taip. Reikėtų jums pakliūti į žavų kosminį laivą, skrendantį į Vytautės Žilinskaitės Tandadriko planetą. Netikit, kad tokia yra? Tuomet jums būtinai reikia apsilankyti Kauno vaikų literatūros muziejuje, kur yra tikrų tikriausias kosminis laivas su visokiais ten Visatos siunčiamais garsais ir signalais mums, Žemės gyventojams. Įsiropštęs į jį pro didžiulę tamsią skylę (jei tik tavo plačiausios vietos gabaritai tai leis), gali tapti laivo, skrendančio į nusibodusių vaikams žaislų planetą Tandadriką, kapitonu.

Ypač tai patirti sveika suaugusiesiems. Pavirsti vaiku. Prieš Kalėdas. Nes mažutėlių bus Dangaus karalystė. Ir vaikams neprošal suvokti, kad zuikis, nutraukta ausimi, ar šuniukas, išsukta koja – tai vis mūsų pokalėdinio laikotarpio realijos. Pamažu nurimus šventiniam šurmuliui, kai visur – namuose, darželiuose, mokyklose, darbuose – įsivyrauja visuotinio nuobodulio dvasia, štai tuomet maišai buvusių dovanų, jau spėjusių vaikams pabosti žaislų, keliauja į… Tandadriką. O gal į sąvartyną?! Juk taip turbūt žemiškai dabar vadinamos tandadrikų, t.y. niekam nebereikalingų daiktų, planetos.

Gal ne visų vaikų namuose Kalėdos – vartotojiškumo šventė? Triskart už patį daiktą didesnė plastiko ar kartono pakuotė, kurioje pūpso koks nors paliegęs kiniškas automobilis arba laibaliemenė barbė, kuriai už poros dienų (deja, toks jos galiojimo terminas) nebepadės jokios plastinės ar rimtesnės chirurginės operacijos.

Degtukų dėžutės įkaitai

Kaip šaunu, kai kalėdinė dvasia įsisuka į Maroko mandarinais kvepiančius namus jau nuo pat gruodžio pradžios. Ar galit įsivaizduoti, kad tie kvapnūs oranžiniai kamuoliukai 8–9 dešimtmetyje buvo tikra kalėdinė nacionalinė vertybė?! O kas gi vertina juos dabar?..

123rf.com nuotr.

Viską sugadina tas itin gudrių komersantų išrastas advento kalendorius. Menka bėda, jei renkatės tik lengvą ėduonį sukeliantį pigų lenkišką variantą su mikroskopinio dydžio įvairiaformiais pieniškais šokoladukais, kuriuos jūsų vaikas sutriaukš per tas 24 dienas iki Kūčių (po Kalėdų vizitas pas odontologą – garantuotas!).

Bet ne… Aš gi mama iš didžiosios raidės. Todėl privalau suteikti savo vaikui visa, kas geriausia. O geriausia, sakau sau garsiai, kai kasdien, belaukdamas Kalėdų, vaikas gauna po dozę gerų emocijų.

Taigi einu ieškoti kadaise giminaitės iš Vokietijos atsiųsto originalaus advento kalendoriaus su miniatiūriniais kojinių maišeliais kiekvienai laukimo dienai. Ir pamėgink tu man sugalvoti ką nors įdomaus, kas galėtų tilpti į degtukų dėžutės dydžio kojinaitę.

Bandau vizualizuoti Guliverį Liliputų šalyje ir ieškoti dukrai liliputiškų daiktų – trintukų, drožtukų, segtukų, muiliukų… Mano dideliausiai nuostabai, jie kainuoja pinigus. Taip, šitie mažmožiai gerokai pratuština mano kišenes. Pamėginkit padauginti 5 eurus iš 24 dienų! Man išėjo 120! Kai susizgrimbi, kad vietoj tų mielą mažybinę priesagą turinčių š…ukų galėjo būti koks nors geras ir tikrai naudingas daiktas, dedi į šuns dienas visus tuos gudrius, šventa Kalėdų dvasia spekuliuojančius komersantus.

Dideli vaikai – didelės dovanos

Saugokite savo ir savo būsimųjų vaikų sveikatą, nes diagnozė – kalėdinis apsinuodijimas dovanomis – skaudi tiek vieniems, tiek kitiems…

Jei paklaustumėt, kas yra kapitalizmas, atsakyčiau. Atsakymas į šį klausimą ypač išsigrynina prieš pat Kalėdas, kai visi didesnio ar mažesnio kapitalo turėtojai (net ir tie garsiausiai raudantys, kaip Lietuvoje blogai) sutartinai ima šturmuoti akropolius ir maksimas. Nė neatsisukdami į sužvarbusią Pilies turguje ant šiukšliadėžės sėdinčią bobulytę, nedrąsiai siūlančią bėgantiems praeiviams pačios megztas naminės vilnos kojinaites, pirštinaites…

Tik niekam jų nereikia. Gal vilna kąs ar vaikui nepatiks, kad be vienaragio ar žmogaus voro! (Tik iš kur tai vargšei senolei visus tuos naujųjų laikų šėtono padarus žinoti?..) Taip ir norisi įsistatyti ragą pačiai, o dar po vieną įsegti visiems švilpiančio traukinio greičiu lekiantiems Kalėdų maratono dalyviams, kad sukeltų didesnį pasipriešinimą ir pristabdytų bėgikus. Priverstų sustoti, atsikvėpti ir pagalvoti.

O ką čia daug galvoti, atsakysite. Užaugs vaikai – baigsis vargai. Oi, ne. Patikėkit, mielieji, čia taip lengvai neišsisuksite. Kadaise aš irgi tikėjau šia psichologų brukama utopija. Paskui ji virto mano asmenine ir labai skausminga teorija: maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai (leisiu sau perfrazuoti) – didelės kalėdinės dovanos!

Gal šiuo klausimu aš, kaip protinga mama, galėčiau būti ir nuosaikesnė, bet… Negaliu! Negi užtenka vienos vienintelės dovanų dėžutės vienam vieninteliam tavo vienturtėliui?! Ne, ne ir dar kartą ne! Vieną perku nuo senelių, vyro tėvų, kitą – nuo dėdelių – saviškių gimdytojų, trečią pridedu nuo savęs, o ketvirtą – hmmm… imu dovanai, kad toks švelnus ir pūkuotas tas mano vaikelis visus metus buvo!

Be stabdžių

Kartais, aišku, suveiktų ir stabdžiai. Bet vyras neleidžia stabdyti. Ar žinojote, kaip važinėja tėčiai, kai šalia sėdi jų mylimos dukrelės? Ogi visai be stabdžių. Ypač prieš Kalėdas. Jų giliu įsitikinimu, dovanos – o ypač beveik suaugusioms dukroms – turi būti didelės ir vertingos.

Tokias – pačias didžiausias ir užimančias tradicinio kirpimo daugiabutyje daugiausia vietos – iki šių dienų turime dvi. Seniai nebenaudojamą didžiagabaritį riedį sandėliuke (norėdama jį paspirti ir padaryti šiek tiek vietos, sykį vos nesusilaužiau kojos) ir gitarą už dukros lovos. Labai bijau, kad po šių Kalėdų mūsų namuose neatsirastų elektrinis paspirtukas, kuriam spirtis kol kas nėra kur.

Turiu omeny tik tai, kad mūsų princesė visur dar spiriasi su mūsų, jos gimdytojų, pagalba. Antraip basta, kaput, finito – juk žinote, koks dabar be proto užgruzintas yra šiuolaikinių paauglių kasdienis darbų grafikas. Į jį pažvelgusi aš jaučiuosi visai bedarbė.

Ir dar labai bijau, kad vietoj neseniai anapilin iškeliavusios degu pelytės mūsų namuose neatsirastų raudonakė laboratorinė žiurkė, kaip per kažkurias Kalėdas po egle dygte išdygo afrikinis ežiukas. (Brangūs tėveliai, na nepirkite savo vaikams kalėdinių afrikinių ežiukų! Tokiu būdu tikrai neparemsite badaujančių Afrikos vaikų!) Iš patirties sakau: tai labai mieli, bet visai nežaismingi padarėliai, kurie dienomis miega, o naktimis miegame mes.

Tad pačios originaliausios kalėdinės dovanos (jūsų reitingų prieš save ar draugus lentelėse) nebūtinai bus pačios naudingiausios jūsų vaikams, kad ir kaip ilgai šie apie jas svajotų.

Vietoje P.S.

Na, o pabaigoje dar pora žodžių. Mano vaikai jau beveik užaugę. Advento kalendorius (kasmet iščiulpdavęs iš mano piniginės po šimtuką litų ar eurų) dūla kažkur antresolėse (tokiose aukštai kybančiose spintelėse virš tarybinių laikų spintų). O taip norėtųsi visiems būsimiems Kalėdų fanams pasakyti: kol dar neįsisukote į tą užburtą ruošimosi Kalėdoms ratą – būkite atsargūs!

Saugokite savo ir savo būsimųjų vaikų sveikatą, nes diagnozė – kalėdinis apsinuodijimas dovanomis – skaudi tiek vieniems, tiek kitiems… Tai kur kas blogiau nei apsinuodijimas silke šūboje ar aguonpieniu su kūčiukais antrą Kalėdų dieną. Nuo šito blogio nėra jokių valstybės kompensuojamų skiepų ar vaistų, nebent… štai tokia ilga (nežinau, ar jums buvo įdomu, naudinga?) sąžinės sąskaita.