- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje.
Kol gyvi tėvai, juos lankome ar apleidžiame, sutariame ar pykstamės, diskutuojame ar konfliktuojame. Netekę vis tiek jaučiame jų įtaką, prisimename su ilgesiu ar nuoskauda, jų vaizdinys vienaip ar kitaip įsilieja į mūsų gyvenimą: gal „mane tėvai taip išmokė“, o gal „nenoriu gyventi kaip mano tėvai“.
Tėvai ir tėviškasis įvaizdis
„Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, tęsiasi ir toliau“, – sako Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė.
Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykių modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi. Ši kaita susijusi su fiziniu, emociniu atstumu ir kiekvienos pusės asmenine raida vėlesniais amžiaus tarpsniais.
V. Tarozienė suaugusių vaikų ir tėvų santykiuose išskiria fizinį ir emocinį lygmenis ir teigia, kad fizinis artumas ar atstumas ne visada tiesiogiai atspindi santykio kokybę.
„Santykis su realiu tėvu gali būti kiek kitoks negu santykis su psichologiniu tėviškuoju įvaizdžiu, kuris formuojasi per visą žmogaus gyvenimą ir atspindi kiekvieno žmogaus individualų įsivaizdavimą apie mamą, tėtį ir tėvų porą“, – pastebi V. Tarozienė.
Be to, suaugusio žmogaus sąmonėje „tėvų“ sąvoka prasiplečia. Tėvišką ar motinišką įspaudą žmogaus psichikoje palieka ne tik biologiniai tėvai, bet ir kiti emociškai reikšmingi asmenys. Jais, psichoterapeutės teigimu, gali tapti globėjai, giminaičiai, mokytojai, auklėtojai, kaimynai, netgi broliai ir seserys.
Iš tėvų paveldime ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet ir mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius. Santykiai su tėvais neišvengiamai išlieka visų kitų gyvenimo santykių kūrimo ašis.
Kartais suaugusių vaikų elgesys gali būti visai priešingas nei tėvų, tačiau ir jis kyla sekant tėvų pavyzdžiu – tiksliau, dėl desperatiško noro būti kitokiam negu tėvai. Ieškoma būdų, kaip išvengti ankstesnių elgesio modelių atkartojimo tapatinantis su kuo nors kitu.
„Tada kyla klausimas, kas tampa tomis tėviškomis figūromis ir idealais, pagal kuriuos konstruojame savo vidinį pasaulį ir ryšius su aplinkiniais“, – sako psichoterapeutė.
Viktorija Tarozienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Tuštėjančio lizdo laikas
V. Tarozienė išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus. Psichologė teigia: lengviausiai atpažįstamas yra jauno suaugusio žmogaus atsiskyrimas nuo šeimos, vadinamasis tuštėjančio lizdo laikas.
Šis laikotarpis abiem pusėms kupinas pokyčių ir išgyvenimų. Tiek vaikams, tiek tėvams išsiskyrimas gali kelti liūdesį ir ilgesį, o kartu atverti jaudinančių naujų galimybių.
Tėvai atsisveikina su aktyvia tėvyste, tad atsiranda galimybė įsitraukti į naujas ar primirštas veiklas. Gali sustiprėti poreikis formuluoti ateinančio gyvenimo etapo uždavinius, naujai permąstyti gyvenimo prasmės klausimus. „Tėvų porai svarbu ir toliau stiprinti tarpusavio ryšius, siekti bendrų tikslų“, – pastebi psichoterapeutė.
Jaunas suaugęs žmogus šiuo metu įgyvendina savo raidos uždavinius: tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme. Pradeda profesinę karjerą, kuria profesinius ir asmeninius ryšius.
Pasak psichoterapeutės, šiuo laikotarpiu tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti. Abi pusės gali pajusti laisvę ir norą atitolti, tyrinėti savo asmeninę gyvenimo erdvę, norus ir poreikius, išnaudoti santykių su kitais žmonėmis, vietomis ir patirtimis teikiamas galimybes. Gal net nesąmoningai patikrinti, kiek toli ir ilgai gali būti atskirai.
Sugrįžimas į šeimą
Antrąjį suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapą psichoterapeutė sieja su sugrįžimu. Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra gana sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras sugrįžti į šeimą.
Iš tėvų paveldime ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet ir mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius.
„Kalbu ne apie fizinį suaugusių vaikų grįžimą į tėvų namus, nors toks noras irgi gali kartotis, bet apie šeimos susibūrimą draugėn platesniąja prasme, kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys“, – sako V. Tarozienė.
Poreikis suartėti dažnai kyla atsiradus bendram tikslui, pavyzdžiui, auginti trečiąją kartą, kuo nors drauge rūpintis. Vaikų auginimas nuo seno yra bendruomeninis darbas. Tuo tikslu dažnai atsigręžiama į tėvus, senelius, kitus artimus žmones. Jei santykiai su giminaičiais komplikuoti, šeima tampa draugai, kaimynai, kolegos.
Pradėjus rūpintis jaunesniąja karta, taip pat bendruomenės, visuomenės, krašto, tautos reikalais, kyla natūralus poreikis suartėti su žmonėmis, kurie šioje veikloje turi daugiau patirties ir nori ja pasidalyti.
Sėkmės atvejais tai kūrybiško ir produktyvaus tėvų ir suaugusių vaikų bendradarbiavimo laikotarpis. Perduodama net kelių kartų sukaupta patirtis, tradicijos, vertybės, o vaikai visa tai gali papildyti.
Pasak psichoterapeutės, čia biologinis amžius netenka aktualumo. Svarbiausia šiame procese yra bendro tikslo siekimas, patirtis ir bendradarbiavimas, kurie įtraukia ir praturtina visus santykio dalyvius.
Lūkesčiai ir galimybės
Trečias tėvų ir suaugusių vaikų santykių etapas susijęs su dar vienu atitolimu ir atsisveikinimu. Bėgant metams neišvengiamai didėja tiek tėvų, tiek amžėjančių vaikų fizinių, psichikos ligų ir mirties tikimybė.
Akivaizdu, kad aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai. „Kartais susiklosto paradoksali situacija, kad vaikai ir tėvai šiuo laikotarpiu suartėja fiziškai, tačiau psichologinis jų atstumas didėja, nes kuri nors pusė dėl prastos sveikatos nebegali atpažinti savo artimųjų, palaikyti prasmingo ryšio“, – pastebi V. Tarozienė.
Tradicinės šeimos ir bendruomeninio gyvenimo vertybes puoselėjančiose kultūrose įprasta, kad šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o tėvų priežiūra senatvėje laikoma vaikų pareiga. Tačiau šiandien gyvename postmodernioje ir globalioje visuomenėje, kur fizinio artumo ir tiesioginės priežiūros lūkesčius ne visada pavyksta išpildyti. Dažnai vaikai gyvena toli nuo tėvų ir fiziškai negali jiems padėti. Arba darbingo amžiaus asmenys neturi galimybių savarankiškai rūpintis sergančiais artimaisiais.
Pagerėjus gydymo ir slaugos sąlygoms, taip pat paslaugų prieinamumui, tenka pasvarstyti, kur – namuose ar įstaigoje – pagyvenusio ar sergančio artimojo gyvenimo kokybė bus geresnė. Psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad šie klausimai neretai kelia įtampą ir gali tapti nesutarimų ir konfliktų šeimoje priežastimi.
Tėviškumo samprata
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos šeiminių santykių struktūra reikšmingai keičiasi. Bendrai gyvenančių kelių kartų šeimos tampa retenybe. Šeimos nariai dažniausiai nebėra susaistyti gyvenamosios vietos ar bendro amato. Ne kiekvienas skuba perimti tėvų gyvenimo būdą, požiūrį.
Užaugo jau kelios kartos vakarietiško individualizmo dvasioje augintų vaikų, kurie linkę rūpintis savimi nesikliaudami besąlygišku biologinės šeimos palaikymu. Taigi ir nesijaučiantys jai absoliučiai įsipareigoję.
„Šie suaugę žmonės turi galimybę laisvai rinktis, su kuo užmegzti ir palaikyti santykius, kam ir kiek įsipareigoti, ką jie laikys savo tėvais, o kartais ir vaikais. Taigi tėvų ir suaugusių vaikų santykius kai kuriais atvejais galime laikyti savotišku pasirinkimu, kuris paremtas bendra jų istorija, emociniais ir moraliniais kiekvieno santykio dalyvio argumentais“, – pastebi psichoterapeutė V. Tarozienė.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Paromis neužmieganti Rūta Survilaitė – atvirai apie nemigą: ir daiktai ima keisti formas21
„Taip atrodo nemiga. Labai prašau plačiai dalintis. Tai svarbu“, – savo feisbuko paskyroje neseniai rašė teisininkė, vertėja, poetė Rūta Survilaitė, savo mintimis besidalijanti ir tinklaraštyje „Margos p...
-
Panika ir panikos priepuoliai – ne tas pats: kaip atskirti ir sau padėti
Dažnai apimti panikos žmonės sutrinka ir nežino, ko girebtis. Kodėl kai kuriuos žmones staiga apima kūną ir protą paralyžiuojantis baimės ir nerimo jausmas? Ar įmanoma kontroliuoti savo elgesį, kai, rodos, širdis iššoks i&scar...
-
Po egle padėkite meilę ir pagarbą vienas kitam
Kalėdų laukimas įaudrina vaiko vaizduotę: vaikas mato naujausių žaislų reklamas, viskas atrodo spalvinga, nauja ir dėl to dar labiau geidžiama. Be to, ir darželyje arba mokykloje vaikai dalijasi įspūdžiais, ko paprašė Kalėdų Senelio ar t...
-
Per šventes slegia vienišumas? Atlikite šiuos paprastus žingsnius
Ne kiekvienas iš mūsų didžiausias metų šventes sutiks būryje draugų ar artimųjų. Tačiau ar iš tikrųjų tai yra blogai ir ar verta vaikytis socialinėje erdvėje piešiamo tobulų švenčių įvaizdžio? Kas svarbiau &...
-
Ankstyvas pasiruošimas šventėms – didesnė laimė?1
Tyrimai rodo, kad ankstyvas ruošimasis šventėms ir namų dekoravimas gali turėti įtakos mūsų laimės jausmui. Ant eglutės kabindami žaisliukus ir kepdami imbiero sausainius, panyrame į nostalgiškus vaikystės prisiminimus, pagerina...
-
Dovanojimo psichologija: kaip nesugadinti malonumo
Dovanojant ir gaunant dovanas smegenyse išsiskiria cheminės medžiagos, lemiančios gerą savijautą. Žinojimas, kad atsitiks kažkas pozityvaus, smegenyse aktyvuoja tas sritis, kurios susijusios su malonumu ir motyvacija. Tačiau gajūs ir su dovanom...
-
Kamuoja nemiga? Išbandykite šį metodą
Daugelis žmonių susiduria su nemiga ir tai nestebina. Ji gali priklausyti nuo aibės dalykų, tarp kurių – ir kunkuliuojančios mintys, netinkamos miego sąlygos – per karšta ar per šalta, ar net stresas dėl to, kad negalite atost...
-
Ant tilto į Vilniaus Vingio parką – instaliacija, kviečianti rūpintis psichikos sveikata
Sostinėje ant pėsčiųjų tilto į Vingio parką atidaryta Algio Kriščiūno sukurta meno instaliacija „100 priežasčių“, kviečianti rūpintis psichikos sveikata, antradienį pranešė Vilniaus miesto savivaldybė. ...
-
Kai dienos primena emocinius fejerverkus
Artėjant Kalėdoms daugelis iš mūsų patiria stresą, susijusį su dovanų pirkimu, pasiruošimu šventėms ir kitais rūpesčiais. Kaip tvyrant šiai šventinei įtampai išlaikyti pusiausvyrą ir išlikti ramiam? ...
-
Apklausa: nepaisant aukšto patiriamo streso lygio, socialiniai darbuotojai mėgsta savo darbą
Spalio ir lapkričio mėnesiais mokymų centras „Patirtys ir idėjos“ vykdė internetinę socialinio darbo srities specialistų apklausą, kurios tikslas – atskleisti neigiamą darbe patiriamo streso poveikį, atkreipiant dėmesį ...