Pokalbis apie tai – su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadove, gydytoja psichiatre, psichoterapeute Ramune Mazaliauskiene.

– Kaip, kalbant apie psichikos sveikatą, apibūdintumėte šiandienę mūsų visuomenės situaciją?

– Ko gero, turiu dvi žinias: vieną – geresnę, kitą – prastesnę. Pradėsiu nuo gerosios. Gana daug metų stebiu, kaip visuomenė priima pačią psichikos ligos koncepciją, koks pokytis įvykęs kalbant apie aktyvias pagalbos sau paieškas, drąsą, nesigėdijimą kreiptis į gydymo įstaigą, psichikos sveikatos specialistą. Taigi, vertinant šį pokytį, galiu pasakyti, kad visuomenė padarė didelę pažangą. Žmonės dabar žymiai laisviau kalba apie psichikos sveikatą ir nesveikatą, kur kas aktyviau, drąsiau kreipiasi pagalbos. Tai labai pozityvus, sveikintinas žingsnis.

Prastesnė žinia, kad gyvename psichikos gerovei nepalankiu metu. Dveji epidemijos metai tikrai paliko įspaudą mūsų visuomenės psichikos sveikatoje. COVID-19 epidemiją pakeitė mūsų pašonėje prasidėjęs karas, kuris, viena vertus, kelia nuolatinį nesaugumo jausmą, nes ta grėsmė labai artima, kita vertus, mes labai atjaučiame tuos žmones, kuriuos karas paveikė tiesiogiai, fiziškai, nepaprastai skaudžiai. Ta kančia negali mūsų neveikti. Ir dar greta viso to – energetikos krizė, didžiulė infliacija, užsidarantys verslai, prarandami darbai, nežinia, susirūpinimas dėl savo ateities. Tokiame fone reikėtų suvokti, kad mūsų visuomenės psichikos sveikata nėra ir negali būti tokia gera, kokios norėtųsi.

– Ar fiksuojate išaugusius pacientų srautus?

– Pacientų srautai yra dideli, nemažai yra atvykstančių ir į ambulatorinės psichikos sveikatos įstaigas, daug žmonių kreipiasi į psichologus, nemažai ieško pagalbos privačiuose centruose. Kartais girdžiu iš pacientų, kad eilėje, norint gauti psichoterapinę pagalbą, net privačiame sektoriuje tenka laukti po kelis mėnesius. Išaugęs poreikis rodo, kad visuomenės psichikos sveikata nėra pavyzdinė.

– Jei mūsų visuomenės psichikos sveikatai dabar rašytumėte pažymį, koks jis būtų?

– Aš šią dešimtbalę pažymių sistemą naudoju dirbdama su pacientais. Sakau, na, jeigu jums reikėtų pažymiu įvertinti savijautą per pastarąsias septynias dienas, kokį pažymį sau parašytumėte? Turiu tokią vertinimo sistemą: 10 – „ūmi meilė“, arba hipomanija, 9 – „didžiulė sėkmė“, 8 – „gyvenimo norma“. Jeigu taip pažiūrėjus į visuomenės dvasinę sveikatą, aštuntukas būtų gyvenimiška norma, kai gali būti ir blogų, ir gerų dalykų, tai šiuo metu... Dabar galvoju, koks pažymys galėtų būti. Turbūt koks šešetas.

– Ką patartumėte žmogui, kuris jaučia, kad šis laikas su visais vykstančiais procesais, bauginančios informacijos srautais, nežinia dėl ateities, net pačios artimiausios – kaip išgyventi žiemą, jį gniuždo, kelia nuolatinę įtampą, nerimą?

– Pagalvokime, o kiek istorijoje buvo gerų, ramių laikų? Blogų, ko gero, buvo kur kas daugiau. Kai situacijos negali pakeisti, turi išmokti prisitaikyti, padėti sau išgyventi. Ką būtų galima daryti šiandien, jeigu tikrai labai daug įtampos, lėtinio streso, neramių minčių apie savo, savo šeimos ateitį? Dažniausia mano rekomendacija yra daryti paprastus dalykus.

Pirmas – tiesiog kažkuo užsiimti. Ar tai būtų darbinė, ar kažkokia visuomeninė veikla, ar pareigos šeimai. Tiesiog, nepaisant nieko, daryti šiuos dalykus, nes veikla dažniausiai atitraukia mintis ir, jeigu įsijauti į veiklą, pamiršti nerimą.

Ramunė Mazaliauskienė: toks paprastas dalykas kaip režimo laikymasis yra labai naudingas tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, nes viena su kita yra labai susijusios. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kitas svarbus ir veiksmingas dalykas, kurį išgirdę mano pacientai net nustemba, – susitvarkyti gyvenimo režimą. Laiku gulti, laiku keltis, laiku maitintis, sąmoningai per dieną keliskart pailsėti, – tai labai svarbu darboholikams. Iš tiesų toks paprastas dalykas, kaip režimo laikymasis, labai naudingas tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, nes viena su kita yra labai susijusios.

Na, ir turbūt dar vienas dalykas – išlaikyti santykį su kitais. Mes vis dėlto esame bendruomeniškos būtybės, mums reikia kitų žmonių, kad galėtume ir save matyti, ir save priimti, ir gauti atsaką iš kito žmogaus. Reikia bendrauti su tais žmonėmis, kurie padeda atsigauti.

– Ar tiesa, kad per karus nebūdavo depresijos?

– Gal greičiau tiesa, kad nebuvo, kas depresiją diagnozuotų, statistiškai fiksuotų atvejus? Sakyčiau, būtent todėl galbūt manoma, kad, vykstant karui, depresija išnyksta. Žmonės depresija vadina labai daug dalykų, kartais ja kai kurie vadina savijautą, kai jaučiasi tiesiog nelaimingi. Jaučiuosi nelaimingas ir sakau: tikriausiai man depresija. Bet yra klinikinė depresija, pasikartojantys jos epizodai, yra bipolinė depresija, yra depresija sergant šizofreniniais sutrikimais. Ir kartais yra paprastesnės depresinės būsenos, kurios vystosi kaip reakcija į kažkokius gyvenimo įvykius, nebūtinai dideles tragedijas, – tai gali būti ilgalaikis, nuolatinis nepasitenkinimas, lėtinis stresas. Depresija yra tarsi skėtinė sąvoka, po kuria telpa labai daug įvairių dalykų. Aš manau, endogeninės depresijos (depresijos, nulemtos daugiau vidinių, biologinių priežasčių, – red. past.) turbūt pasikartoja vienodu dažniu, nepriklausomai, ar yra karo, ar taikos metai. Jų dažnis panašus įvairiose kultūrose, taigi manau, kad šis rodiklis išlieka pastovus.

Kas galbūt keičiasi, tai, sakykim, vadinamajam neuroziniam spektrui priskiriamos depresijos – kartais depresinė reakcija gali būti esant adaptaciniams sutrikimams, kartais depresija būna kartu su nerimu – vėlgi kaip atsakas į tam tikrus gyvenimo įvykius. Šių depresijų karo metu galbūt santykinai galėtų mažėti, nes, susidūrus su išgyvenimo klausimais, su pavojumi gyvybei, psichika reaguoja kitaip – dažniau atsiranda ne depresinės, bet ūmios reakcijos į labai traumuojančias situacijas.

– Kiek išgyvenimai turi įtakos psichikos sutrikimams? Žlunga verslas, neturiu iš ko susimokėti už šildymą, alkani vaikai šaltame kambaryje –  nematau išeities. Ar tokia situacija gali paveikti psichiką?

– Lėtinis stresas kartu su kitais nepalankiais veiksniais gali vesti psichikos sutrikimų link, kad ir prie vadinamojo adaptacijos sutrikimo. Kaip atsakas į lėtinį stresą gali įvykti žmogaus išsiderinimas.

Vis dėlto, jei žmogus patiria ilgalaikį stresą, daug ką lems jo asmenybė. Vienas sėdės su alkanais vaikais šaltame kambaryje ir nematys išeities, o kitas galbūt eis į mišką ir parsineš malkų. Vieni linkę nieko nedaryti, kiti – aktyviai imtis kažkokių veiksmų. Be asmeninių žmogaus savybių, kurių reikšmė įveikiant stresą labai didelis, daug kas priklauso nuo paramos sistemos – visuomenės, bendruomenės požiūrio. Jausdamas palaikymą, bendrystę žmogus lengviau toleruoja ilgalaikį stresą. Na, ir dar viena dedamoji yra genetika, nes mes paveldime tam tikrus mechanizmus, kurie turi įtakos mūsų smegenų veiklos mechanizmams, taigi ir tam, kaip tvarkomės su stresu.

Žmonės depresija vadina labai daug dalykų, kartais ja kai kurie vadina savijautą, kai jaučiasi tiesiog nelaimingi.

– Kada reikia suvokti, kad būtina specialisto pagalba?

– Sudėtingas klausimas. Kai vystosi ūmi psichozė ar, sakykim, alkoholio vartojimo sukeltų psichozių atvejais būtinybė ieškoti specialisto pagalbos dažniausiai būna aiški: susijaudinimas, agresija, elgesio pakitimai aplinkinius verčia labai greitai reaguoti ir žmogų vežti į gydymo įstaigą. Tačiau didžiajai daliai psichikos sutrikimų būdinga tai, kad jie vystosi pamažu. Galų gale, ta pati depresija. Niekas neprabunda vieną rytą gilios depresijos būsenos. Tai sutrikimas, kuris vystosi pamažu, savaitėmis, mėnesiais, kartais – metais. Procesų, kurie vyksta pamažu, žmogus dažniausiai nefiksuoja, jis tiesiog nepastebi to virsmo, nebent kartais gali pamatyti palyginęs save prieš kažkiek laiko ir dabar. Aš kartais klausiu pacientų: sakote, kad nustojote skaityti knygas. O kada paskutinį kartą jūs dar skaitydavote jas? A, prieš dvejus metus... Ir tu suvoki, kad greičiausiai proceso pradžia buvo tuomet, prieš tuos porą metų, nes žmogus jau tada liovėsi užsiimti jam malonia veikla. Artimieji, kurie mato tą žmogų kiekvieną dieną arba bent jau gana dažnai, irgi daugeliu atvejų pokyčio gali nepastebėti. Todėl neretai pagalbos  kreipiamasi pernelyg uždelsus.

– Į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

– Jeigu jau kalbame apie depresiją, sakyčiau, kad reikėtų atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Aišku, jeigu trinka miegas, žmonės dažnai reaguoja ir kreipiasi pagalbos gana greitai; kiti požymiai gali tęstis ilgai ir iš lėto kankinti, sekinti. Depresija nėra vien sėdėjimas kampe ir verkimas. Tai labai sudėtinga būsena ir reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad krinta energija. Nebėra noro veikti. Ar atsikeli ryte ir nori gyventi? Jeigu atsikeli ir nenori, ir tai kartojasi diena iš dienos, reikėtų pagalvoti, kas vis dėlto tau yra.

Dar vienas dalykas – džiaugsmo praradimas. Depresijai būdingas toks simptomas – anhedonija. Tai nesugebėjimas jausti gyvenimo džiaugsmo. Žmonės kartais labai atvirai sako: aš lioviausi džiaugtis, manęs nebedžiugina nei mano vaikų pasiekimai, nei dukros piešinys, nei vyro padovanotos gėlės, nei santykis su artimu ir mylimu žmogumi.

Yra žmonių, kurie labai jautriai reaguoja į dėmesio, trumpalaikės atminties sutrikimus, vadinamąsias kognityvines funkcijas, nes depresijos metu sutrinka ir jos. Jei tai kartojasi, jeigu tikrai nesugebi susikaupti, perkelti dėmesio, susikoncentruoti, galbūt reikėtų pagalvoti, kas už viso to slypi.