Diskusijoje, kurią moderavo Orijana Mašalė, dalyvavo ūkininkai Šarūnas Šiušė (Kėdainių rajonas) ir Daivaras Skiotys (Telšių rajonas), Lietuvos radijo laidos „Gimtoji žemė“ redaktorius Arvydas Urba, mokslų daktarai: Roma Semaškienė (Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras) ir Tomas Kovėra (judėjimo „Už gamtą“ steigėjas) bei stambiųjų plėšrūnų tyrėjas Petras Adeikis.

Akmuo į žiniasklaidos daržą

Diskusijos dalyviai vienbalsiai tvirtino: šalies ūkininkų įvaizdį sukūrė žiniasklaida. „Iki šios žiemos, kai į sostinę ūkininkai atvažiavo modernia, galinga technika, tai buvo bobutė su krepšiuku, karvyte ir arkliuku pievoje. Po to įvaizdis pasikeitė: ūkininkai – tai žmonės, kurie nusiteikę rimtam darbui, myli, vertina ir puoselėja savo žemę, taiko inovacijas, saugo supančią gamtą“, – tvirtino R. Semaškienė.

„Ką apie kaimą per pastaruosius 30 metų rodydavo televizija?“ – klausė D. Skiotys ir atsakė. „Šakes, guminius, viską iš blogosios pusės. Protesto akcija Vilniuje parodė, kad esame vieningi, mokame labai kultūringai protestuoti. Atrodytų, yra kitų priemonių diskutuoti, tačiau, kad mus išgirstų, teko net iš Žemaitijos važiuoti į sostinę. Tačiau tai prisidėjo prie įvaizdžio formavimo, mes parodėme europinį lygį: atvažiavome, kaip mėgstama sakyti, su naujausia technika. Visų pirma – tai mūsų darbo įrankis, antra – parodykite, kokį traktorių mums pirkti. Tačiau kitokių nėra, yra tokie, su kokiais mes atvažiavome, jie saugo žmogaus sveikatą ir gamtą, į aplinką neišmeta dujų“, – atliepdamas diskusijos temą „Ar Kotryna iš „Facebook“ žino geriau, kaip turi ūkininkauti ūkininkai?“, kalbėjo Telšių rajono ūkininkas.

Kitas ūkininkas Š. Šiušė pabrėžė, kad niekada nebus vienos nuomonės, o ūkininkų įvaizdis taip pat pamažu kinta. „Aš suprantu priežastį, kodėl taip yra ir kodėl reikia skirti daugiau dėmesio ūkininkų įvaizdžiui. Visų pirma – keičiasi kartos. Kai mieste gyveno 70 proc. žmonių, kilusių iš kaimo ir žinojusių žemdirbių rūpesčius, supratimo buvo daugiau. Dabartinė karta neturi šaknų kaime, tai asfalto karta, nemačiusi kaimo realybės, yra net nebuvusių jame ir nemačiusių karvės. Manau, kad keisis ir jų požiūris, nes visi norime valgyti tris kartus per dieną. Džiaugiuosi jaunąja ūkininkų karta, kurie puikiai jaučiasi socialinėse platformose ir jose kuria progresyvaus ūkininko įvaizdį“, – kalbėjo Š. Šiušė.

Į diskusiją įsijungęs T. Kovėra pakartojo klausimą – ar Kotryna iš „Facebook žino geriau, kaip turi ūkininkauti ūkininkas? – leisdamas suprasti, kad tie patys socialiniai tinklai kartu ir kenkia ūkininkų įvaizdžiui. „Jaunimas viską labai gerai žino, bet nepamirškime, kad jis gyvena kibernetinėje erdvėje ir žino, kad į namus turi būti pristatytos vištos, kurios gyvena laisvėje, avys, kurios draugiškai gyvena su vilkais“, – ironizavo judėjimo „Už gamtą“ steigėjas.

Nepadaryti namų darbai

A. Urbos nuomone, 40 metų darbo Lietuvos radijuje leidžia suvokti, kaip keitėsi ūkininko įvaizdis. „Atsimenate, anksčiau gąsdindavo: nesimokysi, eisi vairuoti traktoriaus ar dirbti į fermą. Kaimo žmogus anuomet buvo paprastas, neišsilavinęs. Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, kaimo žmogaus įvaizdis keitėsi, tačiau liūdna, kad labai lėtai. Tai kyla iš to, kad niekas nesistengia gilintis, domėtis. Net vienas aukšto rango politikas yra pasakęs: „Žemės ūkis – ne raketų mokslas.“ Dažniausiai mieste gyvenantiems į akis labiausiai krenta tie traktoriai. Dalis suvokia, kad tai – darbo įrankis, tačiau dažnam neaišku, kodėl neužtenka labai dūminančio „Belarus“, – kalbėjo laidos „Gimtoji žemė“ redaktorius.

Jis pabrėžė, kad kalbant apie įvaizdį, namų darbų nepadarė ir ūkininkai. Dažnas teigia: „Aš sėju, pjaunu, bet šnekėti – ne man.“

„O būtent reikia šnekėti, nes įvaizdį pakeisti – ne taip paprasta. Sklaidos nebuvimas daro žalą ūkininkų įvaizdžiui, ūkininkams būtinas viešųjų ryšių atstovas“, – patarė A. Urba.

O. Mašalė pastebėjo, kad koją tam kiša ir lietuvių kuklumas. „Mes mėgstame kartoti: už mus kalba darbai. Pamirštame, kad darbai nekalba, jei apie juos nepapasakojame“, – dėmesį atkreipė diskusijos moderatorė.

A. Urba akmenuką grąžino į ūkininkų daržą: norint pagarsinti kokią nors gerąją patirtį, dažnai sulaukiama atsakymo: „Man reklamos nereikia.“ Laidos redaktoriui antrino Erika iš Žemės ūkio konsultavimo tarnybos: „Ūkininkai išties nenori įsileisti, o viena iš priežasčių – bijo, kad po to kurios nors institucijos atstovai atvažiuos tikrinti ūkio.“

Ūkininkas Daivaras į tai replikavo, kad jo ūkį per metus tikrina tris kartus. „Ir mes nebijome įsileisti, mums nėra ko slėpti. 90 proc. viešųjų ryšių organizacijų dirba prieš žemdirbius, gaila, kad neturime tiek lėšų, kad galėtume sukurti savo televiziją“, – kalbėjo D. Skiotys.

Partnerių nuotr.

Ne ima, o duoda

P. Adeikio nuomone, ūkininkai yra labai įvairūs. „Važinėju po Lietuvą, tyrinėju vilkus ir jų daromą žalą ūkiniams gyvūnams. Galvoju, kad greitai nutuksiu ir ne avis, o mane rinksis vilkai, – šmaikštavo tyrėjas, girdamas dažno ūkininko vaišingumą. – Tačiau yra vienas „bet“. Apie nūdienos ūkininką dažniausiai manoma, kad jis viską 100 proc. nori pasiimti sau, stengiasi, kad niekas nenubyrėtų pro šalį“.

„Tikrai nesutinku, kad ūkininkas viską pasiima sau, gyvena tik dėl savęs, – replikavo D. Skiotys. – Mes gyvename kaimuose, juose yra stiprios bendruomenės, mes remiame organizuojamus renginius, tvarkome kelius, žiemą valome sniegą. Gamindami maistą pasauliui, kartu sugebame duoti savo bendruomenėms ir Lietuvai tai, ko dabar labiausiai reikia, kad nebūtų tokio didelio atotrūkio tarp miesto ir kaimo. Tačiau tas atotrūkis yra tik blogų viešųjų ryšių pasekmė“.

T. Kovėra paantrino: „Tarp gyvenančių mieste ir kaime yra didžiuliai skirtumai: pradedant pajamomis ir baigiant suvokimu. Ūkininkai yra gerokai praaugę miesčionių mąstymą. Bet labiausiai liūdina didžiulis atitrūkimas nuo mokslo. Ir atitrūkę yra ne ūkininkai, o visuomenininkai, kurie dusina ūkininkus“.

Draugauja su mokslu

Diskusijai pasisukus apie mokslo žinių svarbą šiuolaikiniam ūkininkui, D. Skiotys pabrėžė, kad žemės ūkyje šiandien taikomi patys aukščiausi reikalavimai ir standartai, siekiama, kad su kuo mažesnėmis sąnaudomis žemdirbiai užaugintų kuo didesnį maisto kiekį, kad jis būtų sveikas, skanus ir už prieinamą kainą. „Nestovime vietoje, remdamiesi mokslu, naudojame pačias aukščiausias technologijas, kurios tausoja gamtą“, – kalbėjo D. Skiotys.

Jaunimas viską labai gerai žino, bet nepamirškime, kad jis gyvena kibernetinėje erdvėje ir žino, kad į namus turi būti pristatytos vištos, kurios gyvena laisvėje, avys, kurios draugiškai gyvena su vilkais.

Kad žemės ūkis išties remiasi mokslu, patvirtino ir R. Semaškienė. „Mes matome didžiulę pažangą, pokyčių daug“, – patikino mokslininkė.

P. Adeikio nuomone, neteisinga sakyti, kad ūkininkai mažai naudojasi mokslo žiniomis, tačiau išties per mažai domimasi mokslu, kuris vadinasi biologija. „Gyvulių augintojai, ruošdami pašarus, sunaikina 50 proc. stirnų prieauglio. Stirniukais minta lūšys ir vilkai, kai jų mažai, vilkai pjauna avis. Ar negelbėdami stirniukų nepjauname šakos, ant kurios sėdime? O, beje, vilkas yra didžiausias augalininkų draugas, nes neleidžia gausiam kanopinių būriui maitintis lauke ir ištrypti ar kitaip žaloti pasėlius“, – vardijo stambiųjų plėšrūnų tyrėjas.

Nors jis stirniukus tyrinėja ne Vilniuje iš devinto aukšto, netgi ne kaime, o vienkiemyje, kuriame avis jam išpjovė ne vilkai, o šunys, dažnai susilaukia kritikos ir neigiamų komentarų. „Aš tyrinėju, bet man jau pasako, kaip yra, dar aštriau tai daroma „Facebook“. Turbūt jau nebetyrinėsiu, nes ir taip visi geriau žino. Didžiausia problema yra tai, kad mums trūksta pagarbos vienas kitam“, – apgailestavo P. Adeikis.

Kodėl atsiranda priešprieša?

Š. Šiušė, kuris dažnai dalyvauja įvairiose diskusijose, pastebėjo, kad gamtosaugą, jo žodžiais, yra monopolizavusios viešosios įstaigos. „Susidaro įspūdis, kad jie vieninteliai saugo gamtą, jiems ji labiausiai rūpi. Patikėkite, gamta – gyvūnai, bioįvairovė – labiausiai rūpi žmogui, gyvenančiam kaime. Po savo ūkį važinėju kaip po zoologijos sodą, su žvėreliais dalijamės derliumi. Nemonopolizuokite gamtos apsaugos“, – ragino ūkininkas.

Priešpriešą tarp ūkininkų ir aplinkosaugininkų pabrėžė ir Martynas Puidokas. „Kas tie aplinkosaugininkai mes nežinome, nes dažnai užtenka save pavadinti ekspertu ir jau tampi aplinkosaugininku. O mokslininkai kažkodėl lieka šone ir garsiai nekalba, mes, ūkininkai, tikrojo fakto ir nesužinome. Man kyla klausimas, kodėl visos tos VšĮ visuomet kalba apie žemės ūkio gamybos ekstensyvinimą, kad gamintume kuo mažiau, atiduotume žemės lopinėlį pelkynui. Kodėl neieškoma sprendimų, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas gyvas?“, – klausė Kelmės rajono ūkininkas.

„Kodėl priešprieša atsiranda? Ar peštynės atsiranda tik dėl pinigų?“ – klausė diskusijos moderatorė.

„Pasaulį valdo meilė ir pinigai. Vieni myli žemę, kiti – pinigus, treti – ir tą, ir tą. Kai kurie myli tik pinigus, todėl ir gaunasi užburtas ratas. Ūkininkai – didžiulė jėga ir gali formuoti politiką, tik galbūt dar nesiryžta. Jei Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos suformuotų aiškią politiką bent dešimčiai metų, per kuriuos užauga karklas ar krūmas pagriovyje, ir ūkininkas, ir aplinkosaugininkas, ir valgytojas žinotų, kas bus po metų“, – samprotavo T. Kovėra.

„Aš pasakyčiau, kad ta strategija turi būti ne bet kokia. Tai iliustruosiu sakiniu iš Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“, kurioje – 44 atrinkti ekspertai ir kuri Lietuvai, mokesčių mokėtojams, kainavo beveik 0,5 mln. eurų. Ten parašyta: „Jei Lietuvai nepavyks atsikratyti žemės ūkio, mes susipyksime su Vakarų Europos valstybėmis ir Europos Komisijos institucijomis.“ Kuriant šią strategiją, žemės ūkiui atstovavo du žmonės. „Pasigūglinkite“ patys ir nuspręskite, ar galima juos vadinti žemės ūkio ekspertais. Visa laimė, kad tos strategijos nugula stalčiuose, tampa niekam neįdomios, tik patiems jų rašytojams“, – sakė Zita Varanvičienė, „CropLife Lietuva“ asociacijos direktorė.

Š. Šiušė pastaraisiais metais pasigedo ūkininkų, mokslininkų ir Žemės ūkio ministerijos diskusijos. „Kartų kaita vyksta ne tik ūkiuose, kaita vyksta ir ministerijose, ten taip pat ateina jaunimas. Ten nereikia specialistų, užtenka mokėti dirbti kompiuteriu. Bėda ta, kad nebūdami specialistais, jie bijo bendrauti, diskutuoti su profesionalais. Linkiu valdžios žmonėms nebijoti, pritraukti mokslą“, – kalbėjo ūkininkas.

P. Adeikis pritarė, kad didžiausia problema slypi ministerijose, kad jose labai mažai specialistų ir „šiandien jie daro labai keistus darbus“. „Gyvulių tvoroms apsaugai nuo vilkų specifikaciją ministerijai rengė UAB, neturinti nieko bendro nei su žemė ūkiu, nei su biologija. Jie citavo mano atliktą tyrimą. Man pasiūlė 70 eurų, kad aš už juos padaryčiau tą darbą, o patys pasiėmė beveik 5 tūkst. eurų“, – atskleidė stambiųjų plėšrūnų tyrėjas.

Š. Šiušė teigiamai vertino ES iniciatyvą Žaliąjį kursą, kurio tikslas – transformuoti visą Europos ekonomiką į aukštesnį kokybinį lygį. „Tam yra skirti labai dideli pinigai. Būtų labai gaila, jei mes to tikslo nepasiektume, o investicijoms skirtus pinigus išdalintume įvairioms kontorėlėms ir po 10-ies metų vėl sėdėtume prie tos pačios geldos“, – konstatavo ūkininkas.