Jau net dešimtmetį esame Europos Sąjungos šeimoje. Per šį laikotarpį įvyko daug pokyčių, bet turbūt labiausiai keitėmės mes patys – tapome laisvesni, saugesni, mobilesni ir tolerantiškesni vieni kitiems. Tačiau labai liūdna, kad vis dar toleruojame ir tai, kas kenkia mums patiems ir mūsų valstybei – tai nelegalus darbas.

Neseniai atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė,  kad mes kartu su Latvijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir Estijos gyventojais esame pirmūnai pagal toleranciją nelegaliam darbui.

Europos Sąjungoje pirmaujame ne tik dėl savo tolerancijos nelegaliam darbui, bet ir dėl nelegaliai dirbančių žmonių skaičiaus – esame trečioje vietoje nuo galo, po Rumunijos ir Bulgarijos. Taip pat esame vieni lyderių ir pagal algas vokeliuose gaunančių asmenų skaičių. Lietuva, Bulgarija ir Vengrija dalijasi trečiąja vieta. Kaimynai latviai čia pirmauja, o antraja vieta dalijasi graikai, slovakai ir rumunai.

Nelegalus darbas yra visos Europos rykštė. Vertinama, jog šešėlinė ekonomika Europos Sąjungoje sukuria beveik 19 proc. BVP, o Lietuvoje – net 28,5 procento. Nesinori pamokslauti, bet pirmiausia nelegalus darbas kenkia patiems darbuotojams. Nebūdami užtikrinti dėl pajamų ir neturėdami socialinio draudimo, nelegalūs darbuotojai negali dalyvauti socialinės apsaugos sistemose, tai reiškia, kad ateityje negaus pensijų ar nutikus nelaimei – neįgalumo išmokų. Verta paminėti, kad dažniausiai nesaugios darbo sąlygos tenka būtent nelegalams.

Nelegalus darbas ir šešėlinė ekonomika turi neigiamų padarinių visai ekonomikai, nes daro įtaką produktų ir paslaugų kokybei, įmonių produktyvumui, skatina nesąžiningą konkurenciją. Nelegalus darbas kenkia ir įmonėms. Tačiau net ir tai suprasdami, mes esame tolerancijos nelegaliam darbui pirmūnai.

Europos Sąjungos valstybėse sukaupta nemaža patirtis kaip įveikti nelegalų darbą. Europos Sąjungos šalys vis daugiau dėmesio skiria nelegalaus darbo prevencijai. Sėkmingai taikomos įvairios priemonės – verslo reglamentavimo paprastinimas, mokesčių lengvatos, naujų darbo formų įteisinimas, didesnės savarankiško darbo galimybės, mikrofinansavimo schemos, nelegalaus darbo amnestijos ir pan.

Rezultatyvi darbo inspekcijų veikla įmanoma tik turint pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, materialinių išteklių bei taikant efektyvius darbo metodus. Todėl valstybių biudžetai jokiu būdu neturi būti balansuojami mažinant darbo inspekcijų darbuotojų skaičių, finansavimą ir materialinį bei techninį aprūpinimą. Priešingai, būtina siekti, kad 10000 darbuotojų tektų mažiausiai vienas darbo inspektorius, kaip rekomenduoja Tarptautinė darbo organizacija. Tik taip bus galima užtikrinti, kad darbo inspekcija apimtų visas sritis, kurioms reikalinga prevencija ir kontrolė.

Mes atkreipėme šalių dėmesį, kad darbo inspekcijos turėtų labiau rūpintis fiktyvia savisamda, laikino įdarbinimo agentūromis, namudininkais, dirbančiais nuotoliniu būdu, kaimo vietovėmis bei imigrantais. Pastarųjų darbo teisės dažnai yra pažeidžiamos dėl nepakankamo vietos kalbos bei įstatymų žinojimo. Tai aktualu ir daugeliui užsienyje dirbančių lietuvių.

Be visų šių išvardintų dalykų, nemažiau svarbu yra nuolat aiškinti žmonėms apie nelegalaus darbo riziką bei jau nuo mokyklos suolo formuoti visuomenės nepakantumą šiam reiškiniui. Nelegalaus darbo toleravimas tikrai nėra vertybė ir negali būti pateisinamas.