Ekonomikos (pa)tvarumas negali būti aukojamas

Nuo pat pirmųjų dienų, kai žmogus ėmė kurti civilizaciją ir atsirado koncentruoti mainai miestuose, buvo pakilimų ir krizių, tvarkos ir chaoso, politinių žaidimų ir spekuliacijų. Istorija iškalbinga, todėl kiekvienas, atidžiau išanalizavęs bet kurios civilizacijos vystymąsi ekonominiu požiūriu, galės padaryti aiškią išvadą, kad ekonomikos pakilimai ir nuopuoliai yra natūralus bet kokios ekonominės sistemos procesas. Ekonominė istorija pilna ir gerų, ir blogų krizių sprendimo pavyzdžių. Todėl kalbos apie visiškai nematytą krizę, naujas finansines priemones ir ką nors „tikrai kitokio“, ko dar nebuvo, yra tik neišprusimo ženklas.

Ekonomikos mokslas, kaip ir bet kuri kita mokslo šaka, turi savo teoretikų ir praktikų. Konfliktas tarp jų yra akivaizdus. Teoretikai siekia įprasminti savo stebėjimus nauja teorija arba požiūriu į tai, kaip funkcionuoja jų analizuojamas objektas. O praktikai dalyvauja nuolatiniame dinamiškame procese ir empiriškai testuoja sistemą darydami impulsus bei intervencijas ir taip gyvai mato priežastinį ryšio pasireiškimą. Pastaruosius dažniausiai lydi sėkmė, atradimai ir didžiausi žmonijos evoliucijos istorijoje proveržiai. O pirmieji aprašinėja tai kaip fenomenus, prielaidas ir hipotezes. Tačiau problema – ne šis dviprasmiškas požiūris į mokslinį tyrinėjimo metodą, o tai, kad teorijos formavimas be realaus dalyvavimo pačiame procese yra visiškai klaidingas ir prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Su šia problema dabar susiduriame nagrinėdami ekonomiką ir ieškodami sprendimų.

Valdančiuosiuose organuose dominuoja teoretikai technokratai, neturintys jokio sąlyčio su realybe. Tokie patys žmonės daugiau nei du dešimtmečius formavo JAV centrinio banko politiką, o ji privedė prie didžiausio fiktyvių finansinių priemonių burbulo, kuris vis dar leidžiasi ir tempia žemyn visą realiąją ekonomiką. Taigi susiduriame su didžiausia dabartinės krizės sprendimo priešprieša – realūs praktikų pateikti sprendimai yra itin skaudūs ir sudėtingi, todėl politikai linkę atsisukti į teoretikus, kurie teigia, jog „remiantis teorinėmis prielaidomis“ ir padarius veiksmus, kurie neveikė praeityje (būtent), bus galima išvengti šių skaudžių padarinių. Vienintelis pataisymas – išvengimas yra laikinas ir pasireiškia problemos simptomų sprendimu, o per tą nusipirktą laiką problema išauga keleriopai. Žinoma, politiniu požiūriu toks sprendimas ypač patogus ir pragmatiškas, nes iki tikrojo chaoso ženklų dabartinė dominuojanti Europos ir jos valstybių politinė valdžia jau bus baigusi kadenciją, todėl atsakomybė kris ant naujokų pečių.

Visi problemų sprendimai yra skaudūs, tačiau juos reikia priimti nepaisant teorijų rašytojų prielaidų. Bet koks politinis manipuliavimas ir technokratinio požiūrio iškėlimas aukščiau visuomeninio intereso yra nusikaltimas.


Šiame straipsnyje: Ekonominė krizėekonomika

NAUJAUSI KOMENTARAI

E

E portretas
"požiūrio iškėlimas aukščiau visuomeninio intereso". O kas yra tas visuomeninis interesas? Valdančiųjų jis vienas, dirbančiųjų kitas o pensininkų - trečias?

Algm

Algm portretas
Paskutinieji K. Urbono straipsniai, o ypač šis, rodo, kad autorius įsidėmėjo ir apsvarstė Algm komentarus prie 2012-05-31 straipsnio „H.P.Minskis – ateities ekonomikos vizijos kūrėjas“. Būtent šias pastabas: 2) Specialiai pasistengęs, gal ir rasčiau vietelę, kur „Minskio idėjos" neturi sąsajų su marksizmu, kokią išvadėlę nepaminėtą, istorijai riedant išryškėjusią. Bet kažin. Ar tai ne Marksas nurodė, kad vystosi kapitalizmas, rangosi, kaip kiekvienas kirminėlis kovoja dėl savo gyvybės, ne tik formacijos – kiekviena firmelė keičiasi. Žengiam pirmyn, štai visi šnekamės internete, turim kas reik turėti – visiškai pagal Marksą klostosi. Taigi Minskis ir nustebo pagaliau pamatęs – vingiai nauji, o jų mechanika nekinta – aukštyn žemyn. 3) Toks Friedmanas – užkietėjęs marksistas, daręs iš marksizmo „kai kam“ tuomet naudingas išvadas, pagal nuopelnus pagirtas ir atlygintas. Niekas nedraudžia kapitalistams Marksu naudotis. Kur gudresni tai ir daro, toks Sorošas. O kiti – vaje vaje, kas galėjo pagalvot – krizė! 4) Kas patikės, kad sakot nuoširdžiai: „Kas liečia Markso utopinę viziją - kaip matome, ji nepasiteisino.“ Tai jau ir nebemadingas teiginys. Matome, kad pasiteisino įžvalgos, ir kad jos ne utopinės – pasaulis pagal Markso įžvalgas ir rieda. TSRS krachas – tų įžvalgų patvirtinimas praktika. Taigi ir patartina pro smulkmenų dūmus įžiūrėti kur esmė, o kur utopija, t.y., skirti pypkę nuo cibuko. 5) Smagus anekdotas apie Ptolemėjų, bet tragedija ta, kad mokslinčiai nei Ptolemėjaus supratimo nesilaiko. Ką gi išties apreiškia didis Minskis, plepalynę nubraukus? Nagi siūlo naudotis homo sapiens smegenimis – kaip naudojosi ir naudojasi aborigenai, šeimos ir giminės reikalus tvarkydami. Tai tą ir Marksas siūlo. Neoklasicistai irgi buvo mokslinčiai, sakė – reikalai patys susitvarkys, pats atneš savo mėsą mamutas. Dabar K.U. ir didžio marksisto Minskio nebemini – ans visgi prie teorijos prisisiejęs, be kurios praktinė išmintis – akla. Minskis, kad kaip, visgi gali kliudyti praktikams liberalams protingai bei gudriai situacijoje sparčiai pelnytis. Nuostabi ne tik barzdota, bet ir žila šio K. U. straipsnio išvada: kadai paaukotas ir vikriai panaudotas ekonomikos (pa)tvarumas negali būti aukojamas. Išvados išvada: meiliai lenkiantis link „liberaliųjų“ pelno proveržių, teoriškai teisingas šis straipsnis. Sėkmės.
VISI KOMENTARAI 2

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių