Europos Sąjungos (ES) geopolitinė įtaka niekada nebuvo didelė, bet pastaruoju metu ji tapo dar silpnesnė, o žaisti geopolitinius žaidimus su Rusija, kaip parodė Ukrainos atvejis, ES nėra pajėgi, tik nedrįsta to pripažinti, sako LRT.lt kalbinti ekspertai. „ES turėtų arba žaisti tokiomis sąlygomis, kokiomis žaidžia Rusija, arba pripažinti, kad nėra pajėgi ir nekelti lūkesčių, kurie galiausiai virstų nusivylimu ES įvaizdžiu ir galiomis“, – pažymi politologas Tomas Janeliūnas.

Kol kas laiminga pabaiga nekvepiantis ES mėginimas pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina parodė, kad ES įtaka silpnėja, Sąjunga nesugeba įvertinti savo galimybių, pastebi politikos filosofas Alvydas Jokubaitis.  Dar blogiau, anot jo, yra tai, kad viena ES narių – Lietuva žengia neapgalvotus žingsnius.

„Jei asociacijos sutartis su Ukraina nebus pasirašyta, tai bus didelė ES nesėkmė. Sąjunga nesugebėjo rimtai kalbėti su Ukraina, o Rusijai tai padaryti, matyt, pavyko. Ką šioje istorijoje nuveikė Lietuva, organizuodama koncertus, atskiras klausimas. Bet kadangi Lietuvoje už užsienio politiką niekas nėra kada nors nubaustas, tad ir šiuo atveju kaltų nebus“, – tvirtina A. Jokubaitis.

L. Kasčiūnas: galios instrumentai neatitinka geopolitinės tikrovės

Politologo T. Janeliūno teigimu, ES iki šiol netapo tradicine geopolitine galia, nes visa trauka, kurią ji bando sukurti, yra paremta arba labai aiškiais pragmatiniais, kiekybiniais aspektais – suteikiant šalims, turinčioms susitarimus su ES, geresnes galimybes prekiauti ES rinkoje, arba ES vertybių sklaida.

„Tiek viena, tiek kita sritis yra švelniosios galios įrankiai, bet ne klasikinės geopolitikos aspektai. Todėl natūralu, kad ir Ukraina, patirdama žymiai kietesnį spaudimą iš kitos tradicinės geopolitinės galios – Rusijos, gręžiasi į Rytus“, – kalba T. Janeliūnas.

Politologas Laurynas Kasčiūnas taip pat pažymi, kad instrumentai, kuriuos ES taiko savo išoriniuose santykiuose, yra neatitinka geopolitinės tikrovės.

„Lietuvos atžvilgiu buvo taikoma narystės perspektyva – pats efektyviausias ir įtakingiausias ES išorinių santykių instrumentas. Tokiu atveju šalys, perimdamos europines taisykles, įgauna galios. Tačiau jau dešimtį metų ES plėtra yra nuovargio stadijoje. Šiame kontekste atsirado Europos kaimynystės, Rytų partnerystės politika. Jų esmė – integracija be narystės. ES iš potencialių partnerių reikalauja beveik to paties, kaip ir narystės atveju, bet siūlo daug mažiau“, – teigia L. Kasčiūnas ir pažymi, jog  ES nebesugeba išplėsti savo įtakos, neišplėsdama savo pačios ribų.

T. Janeliūno manymu, iš tiesų norėdama pasiekti susitarimą su Ukraina, ES turėjo žaisti tokiomis pat sąlygomis, kokiomis žaidžia Rusija arba pripažinti, kad nėra pajėgi dalyvauti tokiuose geopolitiniuose žaidimuose ir nebandyti sukelti pernelyg didelių lūkesčių. „Sužadinti lūkesčiai, skiriama energija ir paskui sulauktas nusivylimas nestiprina pasitikėjimo ES įvaizdžiu bei galia“, – mano T. Janeliūnas.

Savo ruožtu A. Jokubaitis tikina, kad ES padarė klaidą, su Ukraina nekalbėdama rimtai: „Su Ukraina reikėjo kalbėti rimtai, o ne taip, kaip buvo kalbama, žinant, kad kitoje pusėje yra Rusija, kuri panaudos savo svertus. Juos buvo galima numanyti. Elementarus Niutono veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Tačiau ES atoveiksmis ar veiksmas ir jos pačios pozicija yra išskydusi, kaip paskutiniu metu šiai organizacijai įprasta.“

A. Jokubaitis: ES bėda – tapatinimasis su visu pasauliu

Politikos filosofo A. Jokubaičio teigimu, ES turi ne vieną ydą, tačiau labiausiai koją Sąjungai kiša jos išsiskaidymas, nepamatuotas noras plėstis bei tai, kad ji nuolatos veikia kaip eksperimentas.

„ES visada veikia eksperimentiniu būdu. Tai puikiai, kaip biochemikas, pademonstravo mūsų Užsienio komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, pasakydamas, jog nieko tokio, kad su Ukraina taip atsitiko, suprask, eksperimentas nepasisekė“, – dėsto A. Jokubaitis.

Organizacijos išsiskaidymas, anot mokslininko, taip pat akivaizdus. Kai kuriais klausimais aiškiai išsiskiria skirtingų ES narių interesai, požiūriai, o tokią situaciją, A. Jokubaičio teigimu, mielai išnaudoja Rusija.

„Romoje galvojama viena, Stokholme – kita. Ko tikėtis iš organizacijos, kai visi nariai turi skirtingų interesų, o politikai yra visiški vidutinybės? Juk turbūt kiekvienas svajoja būti europarlamentaru, nes šie uždirba didžiulius pinigus, bet nėra taip kontroliuojami, kaip Lietuvoje. Apskritai kontrolės problema Europos Parlamente yra daugiau nei problemiška. Tai greičiau yra pasityčiojimas iš demokratijos, kaip ji buvo suprantama XIX-XX a. pirmoje pusėje“, – tvirtina A. Jokubaitis.

Politikos filosofas teigia įžvelgiantis bėdą ir tame, kad ES mano galinti plėstis be ribų: „Net Romos imperija tam tikru metu nusistatė ribas ir nusprendė toliau nesiplėsti, o štai ES pradėjo tapatintis su visu pasauliu ir bijau, kad tai jau yra bėda.“

ES – ne tokia jau geidžiama?

Savo ruožtu T. Janeliūnas pastebi, kad iki šiol ES visuomet buvo tarsi uždaras klubas, į kurį net tokios didelės šalys, kaip Jungtinė Karalystė, tik per nemažus vargus galėjo įstoti. Ukrainos atveju situacija išoriškai tampa panašesnė į pirminio Sąjungos įvaizdžio priešingybę.

„Ukrainos atveju yra nemažai advokatų: Lenkija, Baltijos šalys, Švedija. Šios šalys siekia įtikinti visą ES, kad Ukrainos priartėjimas bus tikrai naudingas ir europiečiams. Todėl gali būti panašu, kad ES labiau siekia Ukrainos nei Ukraina ES. Tačiau yra ir mažiau entuziastingų šalių, vertinančių pragmatinius, ekonominius interesus“, – teigia T. Janeliūnas.

Politologas pabrėžia, jog ES visuomet būdavo skeptikų, kurie vengdavo plėtros. T. Janeliūnas prisimena, kad 2004-aisiais, kai į ES stojo ir Lietuva, Sąjungoje buvo daug baimių, jog Vidurio Rytų Europos šalių gyventojai užplūs senųjų Europos sostinių darbo rinkas, atims darbus iš europiečių.

„Ukrainos atveju taip pat nėra didelio entuziazmo. Daugiau kalbama apie vertybių sklaidą ir tai, jog džiaugtumėmės, jei ukrainiečiai įsitrauktų į ES šeimą“, – sako T. Janeliūnas.