„Sutikčiau su mintimi, kad centrinis bankas neturi burtų lazdelės, jog tai yra tik viena iš komplekso funkcijų, bet vis tiek jo poveikis nėra nulinis“, – Eltai kalbėjo E. Petrulis.

Tuo metu Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas atkreipia dėmesį, kad kainų stabilumo siekis vykdant pinigų politiką yra vienas esminių centrinių bankų veiklos uždavinių, todėl atmetantys šių institucijų įtaką infliacijai – prieštarauja jų pačių veikimo esmei.

Poziciją, kad bazinių palūkanų normų dydžius reguliuojantys centriniai bankai neturi praktiškai jokios įtakos valdant infliacijos tempus, praėjusią savaitę išsakė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis. Ekonomisto nuomone, įsivaizdavimas, kad pinigų politikos formuotojai gali paveikti kainų augimą, tėra „neoliberali iliuzija“, kurią sukūrė patys centrinių bankų atstovai.

„Jeigu centriniai bankai būtų tokie visagaliai, tai būtų daug ką išsprendę, bet kadangi jie tokie nėra, tai mes ir matome, kad infliacija arba per maža, nepriklausomai nuo jų, arba per didelė, nepriklausomai nuo jų“, – „Žinių radijui“ tuomet kalbėjo R. Kuodis.

Pripažįsta, kad minimalūs bazinių palūkanų normų pokyčiai infliacijos reikšmingai nepaveiks

LLRI ekspertas V. Žukauskas pritaria, kad infliacijos lygio augimas skirtingose šalyse gali būti ne vienodas, kadangi pinigų kiekis jose taip pat kinta skirtingu tempu. Taip pat, ekonomistas pritaria, kad tokie veiksniai, kaip žaliavų kainų augimas Europos valstybėms taip pat gali būti aktualesnis, negu, tarkime Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad kainų augimą iš esmės lemia dvi dedamosios – reali ekonomika, kurioje nusprendžiamas pasiūlos veiksnys, kiek ir kokių prekių pagaminti, bei paklausos motyvas, kuris iš esmės veikiamas pinigų politikos.

„Kai mes kalbame apie žaliavų kainas, tai mes galvojame apie visuminę pasiūlą. Tai jeigu kažkokios prekės kiekis sumažėja, tai natūralų, kad per pasiūlą padidėja jos kaina. O pinigų politika veikia per paklausą. Tai pinigų politika yra viena iš dviejų dedamųjų“, – svarstė ekonomistas.

Tuo metu E. Petrulis sutinka su mintimi, kad neženklus bazinių palūkanų normų padidinimas energetikos kainų prislopinti negali, tačiau kartu jis pažymi, kad skatinamoji pinigų politika ilguoju laikotarpiu paveikia būtent paklausos pusę.

„Sutinku su idėja, kad jeigu kyla energetinių resursų kainos, prasideda karas Ukrainoje, įvyksta didelis naftos kainų pokytis, tai faktas, jog tai, kas euro zonoje atsitiks su bazinėmis palūkanomis, 0,25 padidinimas, neturės esminio poveikio šiai dedamajai. Bet tai, kas liečia visuminę paklausą, tai daugiausiai elementų ir priklauso nuo to, kaip auga atlyginimai, kokia yra darbo rinkos padėtis, tai man atrodo, kad efektas bus ilguoju laikotarpiu“, – įsitikinęs SEB analitikas.

Būtent palūkanų didinimo apimtis akcentavo ir V. Žukauskas. Pasak jo, „inkrementalus“ palūkanų normų padidinimas 0,25 proc. punkto didelės įtakos neturi, tačiau tai nereiškia, kad palūkanų normų pokyčiai apskritai nepaveikia ekonomikos.

„Jeigu pakeltų 5 proc. punktais, tai juk tada tai poveikį turėtų. Tai vien dėl to, kad centriniai bankai renkasi labai atsargiai didinti palūkanų normą ir tai iš karto neturi didelės įtakos, tai dar nereiškia, jog apskritai palūkanų normos keitimas neturi įtakos“, – pabrėžė V. Žukauskas.

Pinigų politika jau seniai vykdoma ne per palūkanų normų keitimą

Vis tik LLRI ekonomistas atkreipia dėmesį, kad teiginys, jog centriniai bankai nėra visagaliai, nes palūkanų normų kaitaliojimas neturi įtakos, nėra visiškai tikslus, kadangi pinigų politika jau seniai vykdoma ne per bazines palūkanų normas, o per finansinių aktyvų supirkinėjimą.

Būtent per šias nekonvencines pinigų politikos priemones, kaip Europos centrinio banko (ECB) vykdyta turto pirkimo programa, o ne per bazinių palūkanų normų keitimą, pinigų kiekis (M1) euro zonoje išaugo penktadaliu, tvirtina V. Žukauskas.

„Jau seniai pinigų politika vykdoma ne per bazinės palūkanų normos kaitaliojimą. Bazinės palūkanų normos keitimas buvo tradicinis instrumentas tuomet, kai jos dar kažką atspindėjo. Tuomet, kai jos atsimušė į grindis, nebebuvo įmanoma daugiau mažinti bazinės palūkanų normos, paskutinius penketą metų pinigų politika vykdoma per netradicinius instrumentus, o tai yra įvairių rūšių finansinių aktyvų supirkinėjimas.

Tai reiškia, kad centriniai bankai infliaciją paveikinėja ne didindami ar mažindami palūkanų normą, o pasirinkdami dideliais mastais supirkinėti vertybinius popierius. Nauji pinigai rinką pasiekia pirmiausiai per finansų rinkas, taip sukeldami finansinių aktyvų kainas, bet po truputį išsilieja ir į realią ekonomiką“, – aiškino ekspertas, kartu atkreipdamas dėmesį, kad pinigų kiekio padidėjimas paveikia ir infliacijos lygį.

„Nauji pinigai tampa kažkieno balansu ir tai didina visuminę paklausą. Tas visuminės paklausos didėjimas atsiremia į kainą“, – pridūrė jis.

Būtent šių nekonvencinių pinigų politikos priemonių įtaką padedant išvengti didesnės defliacijos pandemijos laikotarpiu įvardijo ir E. Petrulis. Tai, kad šios priemonės padėjo išvengti galimo ekonomikos nuosmukio, iš esmės reiškia, kad šios priemonės atitinkamai gali turėti poveikį ir kainų augimui.

„Per pandeminę pirkimo programą metant 70 mlrd. eurų į rinką, superkama iki 33 proc. emitentų arba emisijos. Įsivaizduokime, kad rinkoje atsiranda žaidėjas, kuris superka trečdalį visų pagaminamų kėdžių. Nelabai suprantu, kaip tokios priemonės gali neduoti rezultato.

Tai jeigu jos tada davė rezultatą: tiesiog matosi iš kreivių, kad pajamingumai šoktelėjo, rizikos rinkoje padidėjo, tada centrinis bankas paskelbia apie priemones ir viskas grįžta į normalų lygį. Mano nuomone, vykdant vadinamą sterilizaciją ir išimant likvidumą iš rinkos, susiurbiant jį atgal, vienoks ar kitoks efektas yra priešingas. Man tai sako elementari logika. Nes tai yra labai didelės sumos pinigų, kurios arba įliejamos arba išimamos“, – įsitikinęs E. Petrulis.

E. Petrulis: rinkos dalyviai ECB vis dar pasitiki

Tačiau SEB analitikas pažymi, kad centrinių bankų politika ar netgi retorika infliaciją gali paveikti ne tik tiesiogiai darant įtaką kainų augimo tempams, tačiau vienaip ar kitaip veikiant ir pačių rinkos dalyvių lūkesčius.

„Blogiausias dalykas, kuris gali įvykti centriniam bankui, jeigu apskritai rinkos dalyviai pradeda nebetikėti, kad centrinis bankas suvaldys infliaciją, imsis priemonių infliacijai suvaldyti. Tiesiog lūkesčiai pabėga nuo oficialiai skelbiamo tikslo ir tai gali virsti „gaudyk vėją laukuose“ situacija“, – mano E. Petrulis.

Vis tik SEB analitikas neabejoja, kad rinkos dalyviai ECB ar Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinių rezervų sistema (FED) vis dar pasitiki, todėl šios institucijos vis dar yra pajėgios paveikti ir infliacijos tendencijas.

„Turime didelį skirtumą tarp euro zonos, FED'o, kur centrinis bankas yra reaktyvus ir juo tikima ir pavyzdžiui, kokia nors Turkija, kur jau nesvarbu, ką bedarytų, didintų dešimtimis procentų palūkanų normas, situacija vis tiek yra nebekontroliuojama“, – pasakojo E. Petrulis.

V. Žukauskas ragina pagalvoti apie alternatyvias pinigų sistemas: monetarinė politika dabar grįsta centriniu planavimu

Su požiūriu, kad vien centrinių bankų atstovų retorika neretai yra pakankamas veiksnys ekonominių tendencijų pokyčiams, linkęs sutikti ir V. Žukauskas. Jo teigimu, ECB vadovybė, tik pradėjus taikyti skatinamąsias pigių pinigų politikos priemones aiškino, kad infliacijos lygis euro zonoje yra nepakankamas, o vėliau buvo džiaugiamasi jos padidėjimu.

Tačiau kainų augimui ėmus į viršų kopti itin sparčiai, buvo tikinama, jog šis reiškinys tėra laikinas, o dabar jau pasigirsta aiškinančių, kad centriniai bankai su infliacija apskritai nėra susiję.

Būtent pastarieji pareiškimai, LLRI eksperto nuomone, gali būti susiję su nenoru viešai pripažinti ECB padarytas klaidas įgyvendinant vieną esminių savo uždavinių – siekti kainų stabilumo.

V. Žukausko įsitikinimu, centrinio banko atstovai, nesutinkantys, kad jų atstovaujama institucija gali pasiekti savo tikslus, turėtų pasitraukti iš užimamų pareigų.

„Jeigu tu nesutinki su tuo, kas yra pagrindinis požiūris į tai, kaip centriniai bankai veikia ir kokia jų įtaka infliacijai, apskritai, centrinių bankų vadovams, kurie teigia, kad centriniai bankai neturi įtakos infliacijai, kai tuo pat metu infliacija yra formalus pagrindinis centrinių bankų veiklos tikslas, tai tada jie turėtų atsistatydinti. Nes jie nesutinka su tuo pagrindiniu mechanizmu, kuris užprogramuotas centrinių bankų veikloje“, – tikino ekonomistas.

Apskritai, V. Žukausko požiūriu, centrinių bankų veikla, kaip ir bet koks centrinis planavimas, yra mažiau efektyvus, negu laisvosios rinkos dėsniais grįsta ekonomika. Jis pažymi, kad pinigai yra tokia pati prekė, kaip ir kitos, todėl šios prekės pasiūlos padidinimas – pinigų kiekio rinkoje išaugimas, sumažina šios prekės kainą. Pinigų vertės sumažėjimas reiškia ir perkamosios galios mažėjimą.

Todėl, ekonomisto įsitikimu, reikėtų apsvarstyti šios centriniu planavimu grįstos institucijos įtakos ekonomikai sumažinimą.

„Kuo mažesnę įtaką pinigų pasiūlai turi centriniai bankai, tuo geriau ekonomikai. Paskutinį dešimtį metų centrinių bankų veiklos galia labai stipriai išsiplėtė ir visiškai natūralu, kad dėl to mes turime didesnę infliaciją. Mano galva, centrinių bankų veiklos išsiplėtimą reikėtų atžaisti, kaip minimum, arba apskritai galbūt netgi galvoti apie kažkokias alternatyvias pinigų sistemas“, – savo idėjomis pasidalino V. Žukauskas.

ECB bazines palūkanų normas gali padidinti jau liepą

ELTA primena, kad praėjusį pirmadienį ECB vadovė Christine Lagarde pareiškė, jog dar iki rugsėjo ši finansų institucija gali nutraukti neigiamų palūkanų normų erą.

Tikėtina, kad ECB „iki trečio ketvirčio pabaigos atsisakys neigiamų palūkanų normų“, teigė Ch. Lagarde. Pasak jos, pirmiausia bankas turėtų nutraukti savo obligacijų supirkimo programą, tačiau toks žingsnis numatomas jau pačioje trečio ketvirčio pradžioje. Tai savo ruožtu nuties kelią „palūkanų normų kėlimui per mūsų posėdį liepą“, pridūrė Ch. Lagarde.

Bet koks palūkanų normų kėlimas ECB būtų pirmasis per daugiau kaip dešimtmetį. Dabar palūkanų normos yra istorinėse žemumose.

Dėl aukštos infliacijos Ch. Lagarde pastaruoju metu vis dažniau sulaukdavo savo kolegų ECB valdančiojoje taryboje raginimų pakelti palūkanų normas. Infliacija euro zonoje balandį buvo rekordiškai aukšta ir siekė 7,5 proc. Infliacija euro zonoje balandį buvo rekordiškai didelė ir sudarė 7,5 proc. Ji gerokai viršijo ECB užsibrėžtą 2 proc. infliacijos tikslą.

Balandžio viduryje vykusiame posėdyje ECB Valdančioji taryba nusprendė, kad po jos paskutinio posėdžio gaunami duomenys sustiprina vertinimą, jog trečią ketvirtį reikėtų pabaigti vykdyti grynąjį turto pirkimą pagal turto pirkimo programą (TPP).

Pinigų politika priklausys nuo gaunamų duomenų ir Valdančiosios tarybos nuolat atnaujinamo perspektyvos vertinimo, pažymi ECB.

Kaip ir prognozuota tuomet, paskutinio Valdančiosios tarybos posėdžio metu ECB nepadidino 0 proc. lygios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos, 0,25 proc. siekiančios ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos ir -0,5 proc. sudarančios indėlių palūkanų normos.

Balandį grynieji turto pirkimai pagal TPP bus vykdomi už 40 mlrd. eurų per mėnesį, gegužę – už 30 mlrd. eurų per mėnesį, o birželį – už 20 mlrd. eurų per mėnesį.

Kaip pažymi ECB, bet kokie pagrindinių palūkanų normų keitimai bus daromi praėjus tam tikram laikui po to, kai Valdančioji taryba baigs vykdyti grynuosius turto pirkimus pagal TPP, ir jie bus daromi laipsniškai.

Artimiausi banko valdančiosios tarybos posėdžiai numatomi birželio 9 d. ir liepos 21 d.