Prarastoji ar naujoji karta?

Pasaulinė finansinė krizė jau tęsiasi penkerius metus, tačiau ekonomika nerodo jokių ilgalaikio atsigavimo ar gerėjimo perspektyvų. Atrodo, kad situacija eina tik blogyn, ir visi rodikliai tai patvirtina: rekordinis nedarbas, bankų bankrotai, politinė Europos suirutė. Lyg to būtų maža, matome Artimuosiuose Rytuose tvyrančią įtampą tarp Izraelio ir Irano. Pirmasis reikalauja karo veiksmų, tačiau palaikymo iš JAV nematyti.

Dar žibalo į ekonominę krizę pila Kinijos ir Japonijos konfliktas dėl salų nuosavybės. Tai – papildomas trukdis ir taip trapiems ekonominiams santykiams vystytis. Tačiau po truputį imama kalbėti apie kitokią ekonomiką, apie kitokį socialinį susitarimą. Nes visa tai, ką dabar matome, tėra praeityje žmonių surašytų susitarimų ir taisyklių neteisingo susidėliojimo rezultatas. Bankų sistema yra neefektyvi ir turėtų būti išardyta.

Bankai turėtų būti maži ir arčiau žmonių, t. y. indėlininkas turėtų žinoti, kam panaudojami jo pinigai. Taip išvengsime tarpininko problemos, kai pastarasis sprendžia, kur daugiausia jis uždirbs pelno, o ne kur pinigai bus geriausiai panaudoti tvariai ekonominei raidai.

Taip pat kita žmonių išgalvota ir amžiaus problemas kelianti idėja – valiuta. Ji turėtų padėti mums vykdyti mainus, tačiau atvirkščiai – ji pati tapo preke ir politine priemone, o tai kenkia visuomenės gerovei. Mokesčių idėja buvo skatinti socialinę lygybę – paimti dalį išteklių iš jų daugiau turinčių ir juos paskirstyti tiems, kurie dėl įvairių aplinkybių (labai dažnai – atsitiktinumų) nesugebėjo jų tiek sukaupti. Tačiau atvirkščiai – šiandien matome, kad apmokestinamas vartojimas ir darbo vietų kūrimas, mažinamos pensijos ir socialinės išmokos pažeidžiamiausiems sluoksniams.

O apie stambiojo verslo ir kapitalo apmokestinimą kalbama kaip apie šundaktarystę. Savaime suprantama, jie yra didžiausi politikų finansuotojai ir jie kontroliuoja mūsų įsivaizduojamus „laisvus“ ir demokratiškais principais besiremiančius politikus. Stambusis kapitalas gali greitai perkelti savo pinigus į kitą šalį, o tai yra dar vienas šantažo metodas, kuriuo labai lengvai galima paveikti politinį „elitą“ apmokestinti neturtingus ir subsidijuoti stambųjį kapitalą.

Po truputį apie šią amžius vykdytą demokratinę apgavystę žmonės ima suprasti – pietinėse valstybėse vyksta aiškus pasipriešinimas, kad paprastas žmogus nebūtų paverstas priemone stambiojo kapitalo ir finansų konglomeratų žaidimuose. Juk sistema egzistuoja tol, kol žmonės ją pripažįsta.


Šiame straipsnyje: ekonomikaEkonominė krizė

NAUJAUSI KOMENTARAI

Algm

Algm portretas
Šaunuolis K. U. Galvojimas – išsiaiškinimo šaltinis. Šaltinis leidžia skirti, kur pypkė, o kur cibukas – o kur prioritetai. Toliau – rinkimasis, ten yr ką rinktis, tai ne seimo rinkimai.

dar

dar portretas
isaus Naujas rytas,ir stambus kapitalas nebebus toks "stambus"

BALSUOKIME TIK REFERENDUME

BALSUOKIME TIK REFERENDUME portretas
Pagrindiniai žaidėjai politiniame žaidime nėra politikai. Tai yra stambaus kapitalo grupės, kurios remia politikus (ir be kurių nei viena partija nesugebėtų gauti visuomenės palaikymo dėl organizacijos silpnumo, reklamos ir viešumo trūkumo, kuriuos sukeltų menkas finansavimas) ir stengiasi, kad rinkimai įvyktų. Stambioms verslo grupėms ir bankams iš tiesų nėra labai svarbu, kokia politinė partija bus išrinkta (dažnai jos remia iškart kelias didžiausias partijas), svarbu tik kad nebūtų jos pernelyg radikalios ir laikytųsi stabilaus kontroliuojamo kurso (pastebėjot, kad kiekviena nauja vyriausybė taria ikoninę frazę "kad tęsime pradėtus darbus" ir t.t., tai iš esmės reiškia, kad stambus kapitalas lieka saugus, esminės verslo ir ekonominių santykių sąlygos nesikeičia ir išlieka stambaus kapitalo valdžioje). O partijų kontrolė užtikrinama per partijų vadovų nupirkimą ir tai gali vykti tiek įstatymiškai legaliais tiek nelegaliais būdais (legaliai - per politikų ir partijų fondų parėmimą, nelegaliai - per kyšius ir t.t.). Visus "nupirkti" būtų per sudėtinga ir per brangu, o be to ir nepraktiška - paprastai partija bet kokiu klausimu savo pasitarimuose suformuoja vieną nuomonę ir balsavimo dėl įstatymų metu normaliu atveju labai nepriimtina balsuoti kitaip nei partija susitarė ("savivaliaujantys" veikėjai dažnai partijų viduje net būna stabiliai "paprotinami"). Stambūs verslo ir bankų žaidėjai (pvz tokie gigantai kaip Maxima) daro VISKĄ, kad rinkimai įvyktų ir jiems visiškai nusispjaut, ką išrinks, kol tai nėra radikali partija (labiausiai trukdo kairusis radikalizmas, todėl Lietuvoje stipresnių radikalesnių kairiųjų partijų apskritai nėra). Tokiu būdu vyksta diktatūra su demokratijos spektakliu - realią ir 20 metų nekintančią valdžią ir priėjimą prie įstatymų kūrimo (įskaitant lobistinę politiką) turi politikus remiantis stambus kapitalas su išsivysčiusiu ryšių ir galios tinklu, tačiau susikuria spektaklis, kad lyg būtų didelis skirtumas, kokios partijos išrenkamos. Didieji partijų politikos skirtumai dažniausiai pasireiškia tik mažiau pelningose srityse (kultūroje, švietime), kuriose stambus verslas mažiau suinteresuotas daryti spaudimą priklausomai nuo laikotarpio (tad politikai turi didesnę judėjimo laisvę šių sričių politikos atžvilgiu), o visa kita visiškai priklauso nuo partijų rėmėjų (kurie dažnai remia po keletą partijų iš karto). Va dėl to rinkimų boikotas yra pats logiškiausias žingsnis, nes tik nustojus remti šitą sistemą, prasidės pokyčiai. DALYVAVIMAS RINKIMŲ FARSE - BENDRININKAVIMAS SU SISTEMA. Sistema atspari rinkimams, milijardų neatiduos, liaudies iš savo gniaužtų nepaleis. O balsuodami, mes įteisiname sistemą. Tai, kad rinkimų boikotas naudingas sistemai, – mitas. BOIKOTUOKIME RINKIMŲ FARSĄ. NEĮTEISINKIME APGAULĖS MENO… SISTEMA PANIŠKAI BIJO MASINIO RINKIMŲ BOIKOTO.
VISI KOMENTARAI 4

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių