J. Sondaitė, paklausta, kaip išsiaiškinti, kokia dovana tinkama žmogui, sako, kad jei žmogus tikrai pažįstamas, galima numanyti jo poreikius ar pomėgius. „Žinoma, vienas saugiausių dalykų yra apsitarti. Kartais juk gali būti didelis prasilenkimas, kai tik mums atrodo, kad dovana tikrai gera. Būna dovanų su užuomina – kartais vėluojančiam žmogui dovanojamas laikrodis. Tai gali žmogų paveikti neigiamai, įskaudinti“, – tikina ji.

Anot J.Sondaitės, palikti pasirinkimo laisvę, pavyzdžiui, įteikiant dovanų čekį, yra saugus dalykas: „Mes ir parodome dėmesį, ir paliekame žmogui galimybę pačiam rinktis. Jei nesame tikri ir patys renkame kažkokią dovaną, galime ir apsirikti. Jei žmogus turi savitą skonį, mėgsta kažką labai originalaus, nėra lengva tą skonį atspėti.“

D. Puslys sako, kad dovanų čekis yra tarsi būdas perkelti į jį kalėdinį stresą. „Manoma, kad štai tau čekis – eik ir pirk. Tačiau manau, kad galima suderinti du dalykus. Kodėl nepasikvietus žmogaus, kuriam renkama dovana, pavyzdžiui, į knygyną? Taip kartu praleidžiamas laikas ir išrenkama dovana – du zuikiai vienu šūviu“, – tikina pašnekovas.

Grąžinamos ar perdovanojamos 

O. Bložienė teigia, kad Lietuvoje, kitaip nei Skandinavijoje, ne tik nepridedamas dovanos pirkimo čekis, bet įsitikinama, kad kaina tikrai nuplėšta: „Žmonėms nesmagu, kad kiti gali pagalvoti, jog skirta per mažai pinigų. Mes pernelyg matuojame dėmesį pinigais. Vertės perkėlimas į pinigus nėra geras dalykas.“

Anot pašnekovės, bet kuris etiketo specialistas pasakytų, kad pridėti pirkimo čekį prie dovanos – labai vertinga. „Jei žmogus norės, jis galės laisvai dovaną grąžinti ar pasikeisti į kokią kitą. Lietuvoje tai tikrai nepopuliaru, bet noriu priminti, kad visame pasaulyje apie 20–30 proc. dovanų yra grąžinamos arba perdovanojamos kitiems“, – aiškina O. Bložienė.

J. Sondaitė įsitikinusi, kad reikia mokėti dovaną priimti: „Nors mes ir turime posakį, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Aš palaikau nuoširdumą ir jei tai artimi santykiai, nereikia, kad žmogus apsimestų, jog dovana jam patinka. Dovanojimas taip pat yra būdas bendrauti, labiau pažinti vienas kitą.“

Pašnekovės manymu, reikia žinoti, kokius santykius norime kurti. „Svarbu, ar norisi atvirų ir nuoširdžių santykių. Jei negalime išreikšti ir slepiame savo tikruosius jausmus, tai santykiai nėra labai geri, artimi ar nuoširdūs“, – sako J. Sondaitė.

D. Puslys, kalbėdamas apie Kalėdų karštinę, teigia, kad į tai pasineriama kaip į pareigą: „Pradedame galvoti, kad reikia kažką daryti, pirkti, bėgti, pavargti. Ir kai ateina ar praeina Kalėdos, sakoma – štai, dabar galima pailsėti. Man aktualus dar vienas dalykas, tai – pasninkas. Tai gali tapti juokingu dalyku, kai nevalgoma mėsa, bet suvalgomas tuno ar lašišos kepsnys, kuris gerokai brangesnis.“

Pasak pašnekovo, pasninko prasmė iškreipiama. „Derėtų pastebėti tą, kuris kenčia atskirtį. Galvojame apie artimuosius, kurie sulauks dovanų, bet yra žmonių, kurie jų negaus, kurie neišgali jų nupirkti. Mes galime prie to prisidėti – yra puikių iniciatyvų, pavyzdžiui, vaikų svajonių pildymas. Kartais užtenka apsilankyti vaikų namuose, tada matai vaikų akis, –  juk pas juos kažkas atvažiavo“, – tikina D. Puslys.