– Turbūt Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nesistebėtų šia žiema, net vyresni asmenys neprisimena tokių šiltų žiemų. Kaip jūs vertinate šiuos klimato pokyčius?

– Praėję metai Lietuvoje buvo šilčiausi per visą matavimų istoriją, t.y. mažiausiai per beveik 250 metų. Šis sausis – net 6 laipsniais viršijo vidutinį daugiametį mėnesio temperatūros vidurkį. Tai rodo, kad turime galvoti, kaip prisitaikyti prie vis šiltesnių orų.

Dėl atslenkančių ir ilgai truksiančių karščio bangų neišvengiamai išaugs poreikis diegti oro vėsinimo sistemas, dėl augs elektros suvartojimas. Todėl būtina dar sparčiau vystyti atsinaujinančios energetikos projektus, kartu stiprinant miesto elektros infrastruktūrą, kuri leistų patenkinti tiek didėjančio oro kondicionavimo, tiek, pavyzdžiui, augančio elektromobilių skaičiaus poreikius.

Dabartinį ekonomikos modelį būtina revizuoti ir reformuoti kuo greičiau pereinant prie žaliosios ekonomikos.

Dėl vis stipresnių liūčių turime vystyti lietaus kanalizacijos sistemą miestų gatvėse ir aikštėse, o naujai formuojamose urbanistinėse teritorijose būtina numatyti laidžias šaligatvių, parkavimo aikštelių, pėsčiųjų ir dviračių takų dangas, kurios leistų lietaus vandeniui natūraliu būdu susigerti į žemę.

Klimato kaita veikia ir mūsų sveikatą. Staigios karščio bangos alina žmogaus organizmą, gali sukelti šilumos smūgį ir kitas gyvybei pavojingas situacijas. Ypač tai aktualu pagyvenusiems žmonėms. Dėl pasikeitusių klimato sąlygų daugėja alerginių ligų, jos labiausiai kamuoja vaikus, todėl ypač svarbu saugoti miestų medžius.

– Ką turėtume daryti, kad pasiruoštume artėjantiems pokyčiams?

– Atrodytų visiems suprantama, kad visuomenės, kiekvieno žmogaus sveikata yra neįkainojama, tačiau dažnai šalių Vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos, vengia imtis aktyvių veiksmų stabdant klimato kaitą, teisindamos lėšų trūkumu. Toks požiūris, deja, yra trumparegiškas. Tai neseniai patvirtino Potsdamo klimato poveikio tyrimų institutas, kuris nustatė, kad klimato kaitos stabdymas ir pagrindinio Paryžiaus klimato kaitos susitarimo tikslo įgyvendinimas yra pigiausia mums likusi galimybė.

Laikas tokiems pasiteisinimams tiesiog išseko. Turime veikti čia ir dabar. Dabartinį ekonomikos modelį būtina revizuoti ir reformuoti kuo greičiau pereinant prie žaliosios ekonomikos, kuri yra natūralius gamtos išteklius taupanti, alternatyvius ir gamtai palankesnius gamybos būdus siūlanti, kiekvieno mūsų kitokį elgesį formuojanti ekonomika. Kartu būtų kuriamos naujos darbo vietos, skatinamos inovacijos bei smulkiojo ir vidutinio verslo vystymasis. Kodėl iki šiol šis ekonomikos modelis netaikomas Lietuvoje? Dėl šios srities žinių ir politinės valios stygiaus dabartinėje valdžioje.

R.Lapinskas įsitikinęs, kad aplinkos apsauga šalį valdantiems politikams nerūpi.

– Pastaruoju metu ypač aktyviai kritikuojama visa šalies aplinkos apsaugos sistema. Pastarųjų mėnesių įvykiai – "Grigeo Klaipėda" atvejis, Alytaus gaisras, į Nerį tekančios plastiko atliekos ar slaptas pavojingų medicininių atliekų sandėlis Utenoje… Kas atsitiko su aplinkosauga?

– Tai sisteminė aplinkos apsaugos problema, kurią sukūrė per didelis aplinkosaugos monitoringo ir kontrolės sistemos liberalizavimas. Aplinkosaugos struktūros ir jų darbuotojai buvo paversti bedančiais, neįgaliais statistais: jie neturi įstatymo suteiktų teisių efektyviai tikrinti potencialių teršėjų, neturėjo reikalingų priemonių objektyviai nustatyti taršos lygius (pavyzdžiui, sklindančių kvapų problema ir šiandien lieka labai probleminė) ir negalėjo efektyviai užkirsti kelio taršai, pavyzdžiui, stabdant gamybos procesus ar įrenginių darbą. Tokia situacija demotyvavo ir dezorganizavo aplinkosaugos pareigūnus ir, natūralu, vykusios aplinkosaugos struktūrų reformos situacijos nepagerino. Todėl, mano nuomone, būtinas logiškas aplinkosaugos struktūrinis sutvarkymas, darbuotojų motyvacijos, teisių ir finansinės gerovės užtikrinimas, suteikiant jiems naujausias ir geriausias technologijas aplinkosaugos kontrolei vykdyti.

Į mus, kaip žaliuosius, dažnai kreipiasi Lietuvos žmonės, žvejai ir gamtai neabejingi piliečiai, kurie praneša apie skriaudos gamtai atvejus. Lietuvos žaliųjų partijos vardu neseniai kreipėmės į Aplinkos apsaugos departamentą dėl Neries priekrantėse plūduriuojančių smulkių plastiko atliekų sankaupų, ilgametės Vievio ežero taršos, kurio prastą ekologinę būklę liudija ir valstybinio monitoringo duomenys. Deja, turime pastebėti, kad aplinkosaugos institucijos reaguoja vangiai ir joms akivaizdžiai trūksta operatyvumo.

Manau, kad šiuo metu saugojamos teritorijos yra nebūtinai saugojamos, o sutarimo su visuomene dėl ūkinių miškų kirtimo taip pat nėra.

– Tačiau dabar valdžioje yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, jie net delegavo savo atstovą į Europos Komisiją, kurioje jis yra atsakingas už aplinkos ir vandenynų apsaugą.

Šios ekologinės krizės ir vandens taršos problemos aiškiai rodo, kad aplinkos apsauga valdant "valstiečiams" buvo paskutinėje vietoje. Tuo nereikėtų stebėtis. Šioje partijoje žaliųjų praktiškai nėra. Tai stambių žemvaldžių partija ir atstovauja ji stambiems žemvaldžiams, ūkininkams ar tam tikrų verslo grupių interesams. Mėšlo išliejimas ant įšalusių laukų, nekontroliuojamas trąšų naudojimas, buldozeriu prastumta urėdijų reforma. Tai pavyzdžiai, akivaizdžiai atspindintys netinkamą požiūrį į aplinkos apsaugą.

– Jūs esate vienas iš biokuro verslo lyderių, pradininkų Lietuvoje. Neseniai įsteigėte "Nacionalinį neliečiamojo miško paramos fondą". Ar nebijote, kad būsite neteisingai suprastas? Sutikite, tai palanki galimybė jūsų oponentams politikoje apkaltinti jus išskaičiavimu ar asmeninės naudos siekimu.

– Daug metų dirbau darbą, susijusį su miškais ir atsinaujinančia energetika, dalyvavau šimtuose tarptautinių konferencijų, tad esu gerai susipažinęs su pasauline statistika ir tendencijomis – pavyzdžiui, kaip kertami atogrąžų miškai prisideda prie klimato kaitos procesų. Aktyvus gilinimasis į šias temas padėjo suvokti, kad ir čia, Lietuvoje, turime surasti pusiausvyrą tarp ūkinių miškų eksploatavimo medienos gavimo tikslais ir realios saugomų teritorijų apsaugos. Manau, kad šiuo metu saugojamos teritorijos yra nebūtinai saugojamos, o sutarimo su visuomene dėl ūkinių miškų kirtimo taip pat nėra, todėl šiais klausimais turi vykti plati diskusija.

O jei visuomenės standartai šioje srityje aukštesni nei valstybės ir negalime pakeisti valdančiųjų politikų požiūrio, belieka situaciją keisti asmeninėmis pastangomis. Visuomenė taip pat gali žymiai prisidėti prie miškingumo didinimo ir kovos su klimato kaita. Ši mintis ir paskatino mane įkurti Nacionalinį neliečiamojo miško paramos fondą, kuris sieks plėsti natūralius miškus, kuriuose nebus vykdomi kirtimai jokiais komerciniais tikslais. Norėčiau, kad tokia miškų gausinimo iniciatyva užkrėstų ir kitus bei nusiristų per Lietuvą žaliąja banga.