„Skaičiuojama, kad Europoje kasmet tekstilės atliekų susidaro 5,2 mln. t. Didžioji blogybė, kad didžioji šių atliekų dalis, t. y. iki 78 proc., geriausiu atveju sudeginama arba pašalinama sąvartynuose. Tad siekis nuo kitų metų pradėti plėsti infrastruktūrą yra susietas su tuo, kad kuo daugiau tų atliekų surinktume“, – kalbėjo viceministrė.

– Kas keisis? Atsiras daugiau konteinerių?

– Gerės infrastruktūra, ji bus patogesnė, daugės konteinerių. Tačiau didysis pokytis – atsiras privaloma gamintojo atsakomybė tekstilei ir tekstilės gaminiams, ko iki šiol nebuvo. Tai bus daroma visoje Europoje. Nes tekstilės sektorius yra vienas taršiausių, t. y. ketvirtas pagal taršumą po maisto, statybų ir transporto. Gamintojo atsakomybė apima ekodizainą, medžiagų pasirinkimą gaminant gaminius, tai, kad jie turi būtų ilgaamžiai, tvarūs, kuo ilgiau tarnautų. Taip pat, kad gaminius galima būtų lengvai tvarkyti, t. y. keisti užtrauktukus, sagas ir kt. Be to, kad ir kiti tekstilės gaminiai, pavyzdžiui, kilimėliai, būtų iš medžiagų, kurias galima perdirbti, kai gaminys tampa atlieka. Gamintojai taip pat taps atsakingi už visos atliekų tvarkymo sistemos sukūrimą ir finansavimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar mūsų šalyje yra įmonių, kurios perdirba tekstilės gaminius? Į ką virsta perdirbta tekstilė?

– Reikėtų pradėti nuo to, kokia situacija yra vertės grandinėje, – Lietuvoje, žvelgiant į pardavimus, trečdalis įsigyjamos tekstilės yra dėvėta ir du trečdaliai nauja. Vadinasi, turime didžiulį galvosūkį, kad į Lietuvą įvažiuoja dėvėta tekstilė ir turime atrasti tinkamų priemonių ir būdų spręsti šį klausimą, nes pagal gamintojo atsakomybę tik naujos tekstilės gamintojai įtraukiami į šią schemą. Be to, kol kas yra tik keletas įmonių, kurios perdirba tekstilės atliekas, ir tik į žemesnės vertės tekstilės gaminius, pavyzdžiui, šluostes, neaustines medžiagas, kurios naudojamos kaip izoliacinės, ir pan. Sukurti komercinį sprendimą, kaip pagaminti žaliavą, kuri būtų įterpta į naujo gaminio gamybą, reikia laiko. Tam visoje Europoje skiriamas didžiulis dėmesys, didžiuliai ištekliai, įtraukiamas ir mokslas, nes čia labai svarbus ir verslo bei mokslo bendradarbiavimas. O startuojame nuo to, kad kuo daugiau tekstilės gaminių galėtume pakartotinai panaudoti. Todėl Lietuvoje yra bent keletas stambesnių rūšiavimo centrų, kur išrūšiuoti vartotojų tekstilės gaminiai yra išrūšiuojami dar kartą ir arba parduodami, arba perduodami pakartotiniam naudojimui.

Rūšiavimas turėtų būti ne mados dalykas, o mūsų kasdienybė.

– Grįžkime prie vartotojų. Sakote, kad rūšiuoti bus privaloma. Ką tai reiškia? Kas mus kontroliuos, galbūt baus, kokia lauks atsakomybė, jeigu mes to nedarysime, ir kas tikrins?

– Norėčiau pasakyti, kad vartotojams tai tikrai nėra didžiulė naujiena ar naujovė. Šiandien vartotojų sąmoningumas tikrai yra paaugęs ir augantis. Jeigu atsiranda infrastruktūra, vartotojai tikrai noriai tuo naudojasi. Dar norėčiau paminėti tokias labai geras iniciatyvas kaip mainų daiktais platformos, kur yra dalijamasi, keičiamasi drabužiais, atsiranda ir drabužių nuoma, kuri vis populiarėja, ir ne tik proginių drabužių, bet ir darbo drabužių. Tai vėlgi leidžia didinti tvarumą šiame sektoriuje, kas yra būtina ir neišvengiama.

– O baudos ar bus?

– Rūšiavimas turėtų būti ne mados dalykas, o mūsų kasdienybė ir dar kartą noriu paminėti, kad šiandien matome, kad tekstilės konteineriai tikrai dažnai būna užpildyti, dažniau problema, kad jie ne visąlaik yra išvežami. Tad vartotojams tai tikrai ne didysis pokytis, visas pokytis orientuotas į gamintojus, gamybą.