„Nesutinku, kai tikslams siekti naudojamos priemonės diskriminuoja atskiras visuomenės grupes, o sprendimai priimami pagal garsiausiai rėkiančius“, – interviu Eltai teigia A. Rakauskas.

Pasak jo, pandemija pavojinga ne tik žmonių sveikatai, bet ir visam šalies tvarumui. Nes paralyžiavus švietimą, sveikatos apsaugą ir ekonominį gyvenimą, kertama per valstybės egzistavimo pamatus.

– Kokie 2020-ieji buvo šalies prekybos sektoriuje?

– Apyvartos augo, tačiau sumokami mokesčiai mažėjo, išskyrus „Senukus“ ir dar vieną kitą įmonę.

Esame didžiausi mokesčių mokėtojai „pasidaryk pats“ sektoriuje ir trečioje vietoje tarp visų prekybininkų.

Pavyzdžiui, bendra visų „pasidaryk pats“ prekybos įmonių apyvarta 2020 m. augo ne mažiau kaip 4-5 proc. Tačiau „Senukai“ vieninteliai sumokėjo mokesčių valstybei daugiau nei prieš metus.

Nesutinku, kai tikslams siekti naudojamos priemonės diskriminuoja atskiras visuomenės grupes, o sprendimai priimami pagal garsiausiai rėkiančius.

Sumokėtų mokesčių mažėjimas fiksuojamas ir maisto prekybininkų sektoriuje, kuriame veikla karantino metu neribojama. Nors apyvartos ir augo.

Pagal šiuo metu audituojamus rezultatus „Senukų“ grupės pardavimai Baltijos šalyse pernai pasiekė 922 mln. eurų ir buvo 7,2 proc. didesni negu 2019 metais. Mūsų darbuotojams išmokėta metinė darbo užmokesčio suma padidėjo 3,8 proc., arba 1,9 mln. eurų. Tačiau ir valstybei sumokėjome 8,2 proc. daugiau mokesčių, iš viso 83 mln. eurų. Metus užbaigėme su 30,7 mln. eurų grynojo pelno.

Iš viso 2010-2020 metais „Senukai“ yra sumokėję beveik 700 mln. eurų įvairių mokesčių valstybei ir 270 mln. eurų darbo užmokesčio darbuotojams.

Visus mokesčius esame sumokėję, biudžetui neskolingi, paramos iš valstybės negauname.

– Tai buvo pandemijos metai, bet „Senukų“ rezultatai buvo geresni nei prieš metus. Kaip galite paaiškinti šį faktą?

– Apskritai per pastaruosius 10 metų „Senukų“ rezultatai nuosekliai auga maždaug apie 15 proc. per metus, tad 2020 metų ūgtelėjimas buvo mažesnis, aišku, dėl pandemijos įtakos.

Šie santykinai geri grupės rezultatai buvo paveikti to fakto, kad po nuostolingo verslo Latvijoje įsigijimo iš „Kesko“ grupės, po kelerių metų intensyvaus darbo, investicijų ir operacijų pertvarkymo pagaliau pavyko pasiekti teigiamų rezultatų šioje šalyje. Tai turėjo teigiamos įtakos grupės 2020-ųjų rezultatams apskritai.

Suprasdami, kad pandemija kirs ne tik žmonių sveikatai, bet ir šalies ekonomikai, nesitikėdami greitos ir efektyvios Vyriausybės reakcijos, patys atlikome labai daug kompensacinių veiksmų siekdami sumažinti pandemijos įtaką.

Atsisakėme planuotų investicijų, mobilizavome banko finansavimą ir akcininkų kapitalą, sureguliavome naujus prekių ir pinigų srautus su tiekėjais bei deramės dėl lankstesnių nuomos sąlygų. Didžiausią dėmesį skyrėme alternatyvių prekybos kanalų paleidimui ir integravimui į vieningą „Senukų“ daugiakanalę sistemą, kurioje mes pirkėją, o pirkėjas mus gali pasiekti optimaliausiu būdu. Įdiegėme modernius informacinių technologijų instrumentus. Kaip pavyzdį galiu pateikti „Salesforce“ programinę įrangą, kuri leidžia efektyviai identifikuoti klientų aptarnavimo problemas. Jas spręsdami galime didinti klientų pasitenkinimą „Senukų“ paslaugomis.

– Tai ar planuojate mokėti dividendus už 2020 metus?

– Aš, kaip akcininkas ir įmonės vadovas, visą „Senukų“ pelną ir laisvą kapitalą investuoju į papildomas pandemijos kompensacines priemones: daugiakanalės sistemos plėtrą, pirkėjų ir darbuotojų saugumą, informacinių technologijų diegimą ir apskritai pasiruošimą veiklai naujomis sąlygomis, kai pandemijos ir endemijos tampa nauja verslo sąlygų aplinkybe.

Tačiau „Senukai“ yra bendra įmonė, lygiomis dalimis valdoma kartu su Skandinavijos mažmeninės prekybos grupe „Kesko“. Jų nuomonės dar nežinau.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad įmonės pelnas nėra lygus akcininkų pelnui arba dividendams. „Senukai“ nuolat investuoja į parduotuvių atnaujinimus, pažangius IT sprendimus, apyvartinį kapitalą.

– Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie nesutarimus su „Kesko“ grupe. Ar galite pakomentuoti kas vyksta?

– Mus su „Kesko“ sieja ilgalaikiai santykiai, prasidėję 2002 metais. Per mano vadovavimo laikotarpį įmonė išaugo 10 kartų, o „Kesko“  grupės investicija atsipirko per pirmus 4 metus.

Tie, kas yra versle, puikiai supranta, kad skirtingos verslo partnerių nuomonės yra normalus dalykas, bet tik iki tol, kol verslui nedaroma žala. Kai tokia riba peržengiama, tenka skaityti sutartis.

– O konkrečiau?

– Išsiskyrė mūsų nuomonės dėl Latvijoje iš „Kesko“ įsigyto verslo kokybės, „Kesko“ konkuravimo Baltijos šalyse, būtinybės plėtoti bendrą elektroninės komercijos verslą, kuriame suomiai efektyviai kontroliuoja tik 25 proc. akcijų. O dabar, kaip suprantate, verslo vertė persikelia į šį prekybos kanalą.

„Kesko“ niekada efektyviai nedalyvavo „Senukų“ veikloje, išskyrus dalyvavimą kelis kartus per metus vykstančiuose valdybos posėdžiuose. O vadovauti pandemijos metu iš užjūrio, kai reikia operatyviai priimti sprendimus, patys suprantate, tikrai nepavyksta.

– Socialiniuose tinkluose daug rašoma apie Jūsų asmeninį dalyvavimą priimant daugelį sprendimų kasdienėje „Senukų“ veikloje“. Kaip tai pakomentuotumėte?

– Kai „Senukų“ pirkėjas nueina į fizinę ar internetinę parduotuvę, jis tikisi kokybiškos prekės, geros kainos, malonaus aptarnavimo, tvarkos ir saugumo. Šių reikalavimų tenkinimui negali būti jokių kompromisų, o norint juos patenkinti, sklandžiai turi veikti įmonės procesai ir taisyklės. Kaip ir kitose aptarnavimo industrijose, dėmesys detalėms yra esminis klientų pasitenkinimo veiksnys.

Čia ir yra atsakymas – jeigu nesidomėsi mažais dalykais, finansinių ataskaitų skaitymas tikrai nepadės. Gal dėl to labiausiai ir išsiskiria mano ir „Kesko“ požiūriai į verslą.

Per pandemiją, kai buvo uždarytos fizinės parduotuvės, stipriai išaugo internetinės prekybos srautai. Tai papildomai pareikalavo  investicijų  į sistemas. Savo ruožtu išaugo ir nekokybiško aptarnavimo atvejų, nors jie sudaro tik mažą dalį  nuo visų užsakymų.

Dar reikės daug pastangų, kol internetinė prekyba apskritai taps pelninga veikla.

– „Senukų“ parduotuvės uždarytos nuo 2020 m. gruodžio 16 d. ir neaišku, kada bus atidarytos. Kaip tai paveiks šių metų įmonės rezultatus?

– Šiuo metu veikiame nuostolingai ir su nerimu stebime situaciją. Parduotuvės išlieka iš esmės uždarytos Lietuvoje, bet veikia Latvijoje ir Estijoje. Laukiame vakcinacijos kampanijos rezultatų, modeliuojame veiklos scenarijus. Šiandien svarbiausia išlaikyti darbo vietas ir darbuotojų pajamas. Ruošiamės atidaryti lauko prekybą statybinėmis medžiagomis.

– Viešai skelbta, kad turite ginčų su nuomininkais dėl nuomos mokesčio. Kokia šių ginčų esmė?

– Mažmeninė prekyba yra sudėtinga ekosistema, kurioje dalyvauja pirkėjai, tiekėjai, nekilnojamojo turto savininkai, prekybos operatoriai ir valstybė, reguliuojanti dalyvių santykius. Pandemija sudavė smūgį visai mažmeninės prekybos ekosistemai, kuriai tenka amortizuoti neigiamą poveikį.

Poveikis bus amortizuotas ir bus prisitaikyta prie naujos realybės – nuolatinio pandemijos pavojaus. „Senukai“  intensyviai prisitaiko prie naujų rinkos sąlygų. Kaip minėjau, su tiekėjais suderinti nauji prekių ir pinigų srautai, padidinome sąnaudas darbuotojų ir pirkėjų saugumo priemonėms, investavome į elektroninę prekybą, mobilizavome bankinius resursus, pelnas lieka įmonėje tvarumui užtikrinti.

Vyksta geranoriškas ar mažiau geranoriškas sistemos dalyvių bendradarbiavimas dėl verslo sąlygų transformacijos, siekiant išsaugoti sistemos efektyvumą. Valstybės reguliavimo, o ir teismų pozicija yra labai svarbi siekiant perkrauti santykius tarp mažmeninės prekybos sistemos dalyvių.

Santykių perkrovimo procesas užtruks, nes naujas sąlygas turės priimti ne tik patys rinkos dalyviai, bet ir bankai, investuotojai, o svarbiausia – vartotojai, kurie pasirinks geriausiai juos aptarnaujančius.

„Senukai“ yra aktyvus sistemos perkrovimo dalyvis, nes būtent prekybos operatoriaus veikloje susikerta dauguma interesų.

Esame kreipęsi į teismą, siekdami išaiškinimo, kaip turi būti vykdomos nuomos sutarčių nuostatos, suteikiančios „Senukams“ teisę nemokėti nuomos mokesčio už nekilnojamąjį turtą, kuriame negalima normali mažmeninės prekybos veikla. Tokių klausimų kyla tik vienetiniais atvejais, kai nepavyksta suderinti naujų nuomos sąlygų be teismo išaiškinimo.

Šiuo metu Vyriausybė neleidžia veikti didesnėms kaip 300 kv. metrų parduotuvėms. Todėl nuostolius dėl prekybos apribojimo turėtų prisiimti ne tik prekybininkai, bet ir turto savininkai, nes būtent jų turto dėl Vyriausybės sprendimų mes negalime naudoti.

– Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvos vyriausybė tvarkosi su pandemija? Kas pateisinama, o kas keistina esamoje tvarkoje?

– Pandemija tiesiogiai pavojinga Lietuvos žmonių sveikatai. Bet ne tik tai, yra pavojus ir visam šalies tvarumui. Nes, paralyžiavus švietimą, sveikatos apsaugą ir ekonominį gyvenimą, kertame per valstybės egzistavimo pamatus.

Esu nusivylęs ne tik Vyriausybės teisingumo samprata, bet ir veiksmų logika. Nesutinku, kai tikslams siekti naudojamos priemonės diskriminuoja atskiras visuomenės grupes, o sprendimai priimami pagal garsiausiai rėkiančius.

Vyriausybė turi teisę riboti ekonominę veiklą siekiant suvaldyti pandemiją, tačiau tai turi būti padaryta sukuriant visiems vienodas galimybes veikti apribotomis sąlygomis.

Leista prekyba maisto prekėmis. „Senukai“, „Ikea“, „Depo“, „Moki-Veži“, „Topocentras“ negali pardavinėti savo prekių, tuo tarpu „Maxima“, „Lidl“, „Rimi“, „Iki“ gali prekiauti ne tik maistu, bet ir statybos bei remonto prekėmis, avalyne, baldais, televizoriais, sodo-daržo prekėmis ir t.t.

Tai nesąžininga,  nes taip sudaromos nevienodos konkurencijos sąlygos.

Kodėl pandemijos iššūkiai yra neteisingai padalinti? Kodėl Vyriausybės rankomis perskirstoma rinka ir skriaudžiami visi Lietuvos žmonės? Kodėl mūsų jau 30 metų lojalūs pirkėjai turi būti Vyriausybės „atiduoti“ mūsų konkurentams? Kodėl pirkėjui atimama galimybė pasirinkti geriausią kainą? Kodėl  jis verčiamas buitines prekes, kurios yra taip pat yra pirmo būtinumo prekės, pirkti maisto parduotuvėse, kurios apsimeta, kad parduoda tik maistą? Kodėl laisvinant prekybą gali veikti 300 kv. metrų ploto parduotuvė, o didesnis formatas negali veikti atitvėręs tuos pačius 300 kv. metrų? Kodėl 15 žmonių gali kvėpuoti saugiu oru 300 kv. metrų parduotuvėje, o negali kvėpuoti saugesniu oru 10 tūkst. kv. metrų parduotuvėje?

Palaikau, kad suteikiama galimybė, užtikrinant apsaugos priemones, veikti savarankiškai dirbantiems kirpyklose, masažo salonuose, smulkiai prekybai. Mano nuomone, ženkliai efektyviau yra taikyti apsaugos priemones nei drausti apskritai. COVID-19 ir kitos infekcijos yra nauja realybė, prie kurios reikia prisitaikyti.

„Senukai“ ir asocijuotos verslo organizacijos ne kartą siūlė diegti modernias skaitmenines technologijas, leidžiančias reguliuoti ir kontroliuoti faktinius pirkėjų srautus bei socialinius atstumus. Siūlau leisti verslo subjektams veikti įsidiegus tokias priemones arba įsigijus tokias priemones centralizuotai.

Nesuprantu dabartinės logikos nustatant mokestines lengvatas ir kitas finansines pagalbas  verslo subjektams. Jeigu verslo subjektas veikia sumaniai krizės atveju ir kompensuoja netektis savo sprendimais dar prieš pandemiją ir jos metu, tai kodėl toks verslo subjektas bus diskriminuojamas ir pagalba jam nebus suteikta? Tuo tarpu daugiau netvarių verslų, kurie sunkiai vertėsi ir prieš pandemiją, bus gaivinami, taip kuriant naujus verslo zombius?

Valstybė šiandien gali pigiai ir gausiai pasiskolinti, tuo tarpu iniciatyvos palankiai skolinti verslui yra „dantų užkalbėjimas“. Neaišku, kodėl „Senukai“, paprašę leisti susimokėti 2021 metų mokesčius su atidėjimu, gauna atsakymą – matome, kad atitinkate nukentėjusio verslo kriterijus, tačiau jūs gerai tvarkotės, todėl nusprendėme, kad jums nepriklauso.

Kodėl galimą valstybės solidarumą su verslu suprantame tik kaip solidarumą su prasčiau besitvarkančiais? Čia ne solidarumas, o verslo lyderių baudimas už gerą darbą.

„Senukų“ įmonėse dirba 3,5 tūkst. darbuotojų, frančizės įmonėse dar tūkstantis, vien Lietuvoje bendradarbiaujame su 557 tiekimo įmonėmis. Vadinasi, mūsų ekosistema užtikrina daugiau kaip 10 tūkstančių asmenų pajamas. Kodėl šie žmonės turi būti diskriminuojami valstybės pagalbos atžvilgiu?

O pagalbą aš suprantu ne kaip kokias nors negražinamas kompensacijas, bet kaip paprasčiausią Vyriausybės sprendimą visiems šalyje leidimą dirbti vienodomis sąlygomis. Su visais reiškiame vienodą solidarumą.

Inicijavome ir kreipimąsi į Konkurencijos tarybą, iš kurios gavome atsakymą apie jos nekompetenciją vertinti Vyriausybės sprendimus! Mums belieka galimybė kreiptis į Europos teisingumo teismą, ir tai vertiname su teisės patarėjais.

– Kaip vertinate patarimą nepatenkintiems dabartinės valdžios sprendimais permainų pareikalauti jau per kitus parlamento rinkimus?

– Ne man viešai vertinti politikų pasisakymus. Mes savo įmonėje vertiname skirtingas nuomones ir nereikalaujame išeiti iš darbo už jos turėjimą. Apskritai, vadovų arogancija nėra lyderystės požymis.

Kaip suprantu, karantinas labiausiai reikalingas siekiant apsaugoti sveikatos sistemą. Manau, svarbu skaidriai matyti, kokių laiko ir finansinių investicijų reikia tam, kad sukurtume pakankamai kovidinių vietų mūsų gydymo įstaigose, kad dėl kelių šimtų vietų trūkumo nereiktų stabdyti visos šalies ekonominio gyvenimo. Gal geriau investuoti, kad ir atrodytų didelę sumą į medicinos infrastruktūrą ir budinčias medikų komandas? Esu įsitikinęs, kad tokios investicijos šalies mastu atsipirktų.

Apskritai, kaip jau matyti iš pirmųjų paskelbtų tyrimų Jungtinėse Valstijose, nėra koreliacijos tarp karantino griežtumo ir susirgimų kiekio. Manau, panaši išvada bus ir po tyrimų apie situaciją Europoje, kur taikomi skirtingi karantino režimai.

Svarbu, kad vyriausybės laikytųsi savo įsipareigojimų, kad karantino griežtumas būtų palydėtas realiomis fiskalinėmis priemonėmis pasekmėms kompensuoti. Pavyzdžiui, Vokietija skatina šalies ekonomiką gigantiškomis injekcijomis, todėl gali reikalauti iš verslo ir susivaržymų. Ispanija, kuri neturi pakankamai resursų, leidžia verslui veikti ženkliai laisviau, tačiau garantuoja lygias konkurencijos sąlygas.

Pandemijos laikotarpiu sumanios vyriausybės visame pasaulyje remia savo šalių verslą per subsidijas arba neriboja jų veiklos, taip stiprindamos savo šalių verslo konkurencingumą.

Tuo tarpu Lietuvos verslui, konkuruojančiam dėl savo rinkos dalies, ateina sunkios dienos. Vokietijos, Lenkijos verslai atiminės duoną iš Lietuvos verslo, o tai reiškia ir Lietuvos biudžeto praradimus, vietinės darbo rinkos silpnėjimą.

Štai nuo kovo 1-osios „Amazon“ pradėjo operacijas Lenkijoje. Jeigu anksčiau dejavome, kad mūsų vartotojai maitina Lenkijos biudžetą nuvykę į Suvalkus, tai šiandien biudžeto pajamos bus tirpdamos kompiuterio klavišo paspaudimu, patogiai sėdint ant karantininės sofos. Lietuvai šiandien reikia apsispręsti.

Norėtųsi daugiau empatijos iš žmonių, kuriems valstybė iš biudžeto garantuoja pastovias pajamas, net ir sustojus verslams. Nes valstybė skolinsis, kad išmokėtų jiems atlyginimus. Savarankiškai veikiantiems niekas nieko negarantuoja. Suvaržymai iš esmės yra tik jiems ir solidarumo su jais valstybė nerodo.

– Esate verslininkas, kuris dar 2019 metais įsigijote nuosavą lėktuvą, tuo sukeldamas nevienareikšmišką visuomenės reakciją. Kaip dėl to jaučiatės dabar?

– Jaučiuosi kaip verslininkas, investavęs laiku ir vietoje. Lietuva Europos Sąjungoje yra viena iš skurdžiausiai su Europos miestais oro transportu sujungtų šalių, ypač verslo segmente. Jeigu valstybė neinvestuoja, tenka investuoti verslininkams.

Lėktuvas man yra transporto priemonė, į kurią investavau savo asmenines lėšas dar gerokai prieš pandemiją. Ir ji  daugiau kaip 80 proc. apkrauta verslo kelionių užsakymais, kurie ypač išaugo ir pabrango dėl pandemijos. Aš asmeniškai šį lėktuvą naudoju kelias valandas per mėnesį, o dažnai tenka skristi ir kitų nuomojamais lėktuvais, nes ši transporto priemonė vykdo kitus užsakymus.