Šeimos verslas – lapų krūvas paversti pinigais (interviu)

Pirmoji Rytų Europoje įgyvendinusi idėją žaliąsias atliekas vežti ne į sąvartynus, o iš jų gaminti kompostą bendrovė „Juknevičiaus kompostas“ nuveikė vieną svarbų darbą – gyvu pavyzdžiu parodė, kad atliekos gali uždirbti pinigus.

18 metų gyvuojančią bendrovę galima vadinti šeimos verslu - verslo modelį sukūrusio Leopoldo Juknevičiaus pėdomis seka sūnus Andrius Juknevičius. Šeimos verslas yra gavęs aplinkosaugos apdovanojimų, tačiau A. Juknevičius išlieka racionaliai santūrus, paklaustas, ar tiki, kad verslas gali būti amžinas: „Vilnius yra žalias miestas, dėl to mums čia yra smagu. Bet jeigu toliau kirsime parkus, užstatysime daugiabučiais, mažės medžių, lapų, šakų – gali nelikti žaliavos“.

Portalui A. Juknevičius sutiko aprodyti komposto gamybos valdas bei papasakoti apie verslo pradžią, plėtrą ir ateities perspektyvas. Taip pat atskleidė, ar įmanoma iš komposto gamybos užsidirbti milijoną.

- Jūsų verslas kai kam kelia ypatingą žavesį – atrodo, rudenį pilnos gatvės lapų, o jūs juos verčiate pinigais. Ar iš tikrųjų viskas taip lengva, paprasta ir gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

- Kai darbas patinka, tai ir lengva. Tačiau iš tikrųjų pagaminti kompostą ženkliai brangiau nei iškasti durpes. Durpes kasti lengva – iškasei, išsijojai, frakcijomis padalinai, trąšų įbėrei, pavadinai skirtingais pavadinimais ir „važiuoji“. Kompostą pagaminti nėra paprasta – brangiai kainuoja mechanizmai, įvairūs vartymai, sijojimai, aeravimas. Brangiai kainuoja ir žinios, kurias įgyji, nes daugiausiai vadovaujiesi savo klaidų pavyzdžiu.

Kompostą galima gaminti keliais būdais, tik paskui mes gudrūs pasidarome. Yra karštasis ir šaltasis būdas. Karštu būdu gali pagaminti greitai, tačiau komposto vertė yra mažesnė – smarkiai kaitinant, prapuola tam tikri naudingi mikroorganizmai. Šaltu būdu procesai vyksta labai ilgai, gali ligos likti, yra ir kitų įvairių niuansų. Todėl reikia kombinuoti – iš pradžių pakaitinti, paskui atvėsinti, laikyti taip, kad nesupūtų iki galo, reikia palikti frakciją, kuri dar gali biodegraduoti, tada vazonėlyje ji tęs savo biodegradaciją, maitins augalą natūraliomis maisto medžiagomis.

- Komposto gamybos verslas buvo ilgai ieškotas verslo kelias?

- Mano tėvas dirbo bendrovėje „Rūta“, kuri užsiėmė vandens sklendėmis ir turėjo atliekų tvarkymo padalinį. Tėvas buvo pakviestas tam padaliniui vadovauti. Jam kilo idėja, kad negalima žalių atliekų vežti į sąvartynus, kad jos turi vertę. Juo labiau, kad Vakarų Europoje tai jau buvo daroma. Kaip atskirą temą jis vystė kompostavimą, tačiau negavo jokio kompensavimo, nors buvo kreiptasi į tuometinę valdžią. Tada buvo sutarta, kad jis išeis iš tos įmonės, bet su atskiru padaliniu ir liko, sakykime, laukymėje su krūva šakų ir lapų.

Tokia ir buvo pradžia. Paskui sudarėme sutartį su įvairiais komunaliniais ūkiais, kad jie mums vežtų žaliąsias atliekas ir kad jiems tai būtų pigiau nei vežti į sąvartyną. Vienas iš stimulų buvo tai, kad esame arčiau miesto. Taip ir pradėjo važiuoti pas mus žaliosios miesto atliekos. 1998 m. Vilnius tapo pirmuoju Rytų Europos miestu, įvykdžiusiu Europos Sąjungos direktyvas nevežti žaliųjų atliekų į sąvartynus.

Mes sukūrėme Lietuvoje žemės kambariniams augalams rinką. Anksčiau žemės, supakuotos maišeliuose, niekas nepirko. Juk pirkti žemę, tai tas pats, kas pirkti vandenį – anksčiau tai atrodė nesąmonė. Tam, kad galėtume parduoti savo gaminį, reikėjo įtikinti vartotoją, kad yra toks produktas. Tuo metu veikė viena gėlių parduotuvėlė prie Aušros vartų, kur dirbo mano tėčio kolega ir jis sutiko paimti mūsų komposto mišinių ir pamėginti. Kai jis pradėjo prekiauti tais mišiniais, pasklido gandas, kad toje parduotuvėje yra komposto augalams. Po truputėlį atsirado ir poreikis.

- Kokį kelią turi nueiti žalioji atlieka – lapas, šaka ar šieno kūgis, kol jis tampa kompostu?

- Atliekas mums atveža žmonės ir įmonės, kurios prižiūri parkus, skverus, žolę mieste pjauna. Kai mums atveža, mes priimame. Tada išrūšiuojame, kai ką per smulkintuvą leidžiame, sukrauname, sustumdome. Laikome, perkasame į didelę krūvą – vėl smulkiname, perkrauname... Tai yra ilgas procesas, kuris trunka apie metus laiko. Skubėti nėra prasmės, nes gautųsi brangiau, todėl stengiamės pasitelkti gamtos jėgas ir jas panaudoti savo reikmėms.

- Kiek žaliųjų atliekų gaunate per metus ir kiek iš jų pagaminate komposto?

- Svorio prasme bus panašu, tiktai kubais bus visai kiti skaičiai. Krūva sumažėja kokius du kartus. Tarkime, jeigu atveža 100 kubų lapų, iš jų gausime kokių 40 kubų komposto.
Kažkada buvome paskaičiavę, kad galime priimti iki 9 tūkst. tonų žaliųjų atliekų. Dabar gal iki 3 tūkst. tonų priimame, nes šiek tiek pasikeitė situacija – anksčiau priimdavome ir šakas, kelmus. Dabar šakų atsisakėme, nes jos labiau tinka biokurui, nors dalį šakų dar naudojame, nes tada kompostas geresnis būna – daugiau fosforo, labiau kaista.

- O ar didėja žaliųjų atliekų skaičius? Juk atrodo, kad lapų kasmet nukrenta panašiai...

- Kiekis truputėlį didėja, nes žmonės daugiau kuria savo gražią aplinką, pjauna žolę, prie namų geni medžius ir pan. Anksčiau privatininkų dalis buvo mažesnė negu yra dabar.

- Kokią dalį produkcijos parduodate lietuviams, ir kokia dalis iškeliauja į užsienio rinkas?

- 80 proc. parduodame Baltijos šalių rinkoje. Dabar stengiamės, kad didėtų likusi dalis. Būtų labai gerai, kad Baltijos šalių rinka sudarytų 20 proc., o visa kita – 80 proc., būtų lengviau dirbti. Lietuvoje tinklai labai linkę konkuruoti, nori nuolaidų ir aišku užsakymus siunčia prieš vieną dieną, nes staigiai prisireikia. Nuolat bėgi. Užsieniečiai atsiunčia užsakymus prieš tris mėnesius, kartais prieš pusę metų.Turi laiko pasiruošti ir nesiversti per galvą. Jokių papildomų akcijų jie neprašo.

- Grįžtant prie jūsų verslo specifikos – ar jūsų komposto gamybą galima būtų pavadinti visiškai žaliu verslu? Ar į mišinius dedate kokių papildomų medžiagų?

- Kompostas yra 100 proc. natūralus tik iš žalių atliekų, nes būtų problema jį eksportuoti, jeigu būtų gyvulinės kilmės riebalų. Yra dedami tam tikri priedai kaip durpės arba trąšos. Pavyzdžiui, esame ekologiškų „Condit“ trąšų atstovai, todėl naują liniją planuojame būtent su šiomis trąšomis.

Iš pradžių, kai pradėjome gaminti kompostą, lapai buvo vežami iš miesto, bijojome, kad juose bus kokių nors kenksmingų medžiagų, dėl to ir pasirinkome kryptį kompostą gaminti kambariniams augalams, o ne daržovėms. Vėliau, kai pradėjome daryti tyrimus Agrocheminių tyrimų institute, pasirodė, kad kenksmingų medžiagų nėra.

- Miesto medžių, tarkime, kaštonų, klevų, kuriuos puola keršakandė kandelė lapai, patekę į kompostą, nepridarytų žalos?

- Gamta niekada sterili nebuvo. Sakykime, įvairi žmogaus mikroflora, mikroorganizmai sudaro apie 3 kilogramus. Gamtoje jų irgi yra nemažiau. Jeigu išimsime klevą iš jo natūralios augimvietės, pasodinsime miesto centre, kur nėra aplink vabzdžių, kurie natūraliai graužia jo kenkėjus, jis pradeda keistis. Vienos rūšys prisitaiko, kitos ne. Didžioji dalis kambarinių augalų yra iš subtropikų zonos, kur jie auga natūraliai derlingame sluoksnyje – ten yra labai daug žalumos, kuri pūva, krenta lapai, juos ėda visokie vabalai, susidaro humuso sluoksnis. Kompostas iš principo yra tas pats, kaip tas puviningasis sluoksnis.

- Ką jūsų verslui reiškia būti žaliems? Ar tai yra papildoma vertė, nes dabar juk ekologija „ant bangos“...

- Dabar yra banga, o kai mes pradėjome, jos nebuvo. Bet kokiu atveju pirkti žalią produktą yra brangiau negu ne žalią, ir pagaminti kartais brangiau, nors nebūtinai visada.
Žinome, kad pernai buvo daug potvynių, nes iškasti durpynai nebeveikdavo kaip akumuliatorius lietaus vandeniui. Eksplotuojamuose durpynuose yra padaryti kanalai vandeniui, nes tam tikrą sluoksnį durpės reikia nudžiovinti, kad jį galima būtų surinkti. Kanalais lietaus vanduo labai greitai suteka į upes ir tampa potvyniais. Mes sakome – naudokite kompostą, mažiau naudokite durpių, mažiau kenksite aplinkai.

Tam tikros šalys, viena iš jų Didžioji Britanija, jau yra priėmusi įstatyminius aktus, kuriuose užsibrėžė tikslus iki 2020 m. naudoti ne daugiau 80 proc. durpių produktų. Tos pasaulio šalys, kurios turi pinigų galvoti apie ekologiją, kuo toliau, tuo labiau tai daro. Mums tai yra paranku. Mes gaminame kompostą, todėl, kad kokią dalį komposto įdedame į žemės mišinius kambariniams augalams, tokia dalimi sumažiname durpių naudojimą ir išsaugome durpynus. Tačiau visai durpių atsisakyti būtų neprotinga, nes jose yra užkonservuota energija, kurią naudodami augalai gražina į natūralų gamtos energijos apytakos ratą. Tiesiog šiuos resursus reikia saugoti ir protingai eksploatuoti, naudoti tausojant.

Mūsų visas verslo modelis pirma yra paremtas teisinga filosofija. Jeigu mes nueisime paprastesniu keliu, ką labai norisi kartais padaryti, iškart pakliūtume po tais pačiais traukinio ratais, kuriuos dabar bandome sustabdyti. Atsistotume į vieną eilę su kitais, kurių ir dabar pilna – ir dabar kuriasi nauji durpynai, nes žmonės atgauna žemes. Mes naujus žaidėjus vadiname kosmonautais, nes jie atsiranda kaip iš kosmoso, sužiba ir dingsta, „sudega atmosferoje“.

- Žodžiu, jūs kosmonautais būti nenorite?

- Nenorime. Juo labiau, kad jau 18 metų dirbame ir matome perspektyvas. Esame lyderiai šioje srityje. Mus kopijuoja kai kurie durpynai, žiūri, kaip mes ką darome.

- Galbūt jūsų verslo sėkmės paslaptis ta, kad atėjote pirmieji į komposto rinką, ją atradote ir dabar naujiems žaidėjams būtų sunku jus pasivyti?

- Aš mokėčiau įkurti dar vieną tokią įmonę ir padaryti geriau negu, kaip kad dabar darome. Galėčiau jau nedaryti tam tikrų klaidų, tokiu būdu sutaupant laiko ir lėšų. Nėra taip, kad esame kosminis laivas, kurio negalima jokiu būdu pagauti.

- Tikite, kad verslas gali būti amžinas? Juk atrodo, kad jau lapų tai tikrai bus amžinai...

- Galbūt neamžinai bus tas poreikis. Jeigu pasižiūrėsime į Sank Peterburgą, ar kitus Europos miestus, tarkime Romą, juose nėra daug žalumos, miestai yra betoniniai. Dėl to kenčiama nuo karščių, nėra žalumos, tam tikro mikroklimato... Vilnius yra žalias miestas, dėl to mums čia yra smagu. Bet jeigu toliau kirsime parkus, užstatysime daugiabučiais, mažės medžių, lapų, šakų – gali nelikti žaliavos. Tada nebebus ir poreikio. Tik atrodo, kad viskas yra amžina ir tęsis, bet gali būti ir visai kitaip.

Juk yra minčių ir viską deginti. Vienas iš valdžios ketinimų – pastatyti atliekų deginimo krosnis. Kam tada atskyrinėti – meti viską į bendrą katilą, imi savo pinigėlį už toną, todėl kuo daugiau tonų, tuo geriau. Pavadinama tai ekonominiu efektu, nes gaunama šiluma. Tada mes netektume žaliavos. Yra tokių variantų, nors, sakykime, Europa tokiu keliu neina. Pavyzdžiui, vokiečiai iš lapų su dideliu slėgiu pagamina anglį, kurią irgi galima kūrenti. Kol kas tai yra brangu, bet čia kaip su nafta – išgręžti naftos skylę du kilometrus kažkada atrodė neįmanoma, o dabar visiškai natūralu.
Jeigu tik atsiras toks poreikis ir žmonės nuspręs, kad jiems šiluma ir pinigai šiuo atveju svarbiau už aplinką, gėles ir visa kita – galima nueiti ir tokiu keliu...

- Lietuviams verslo pradėjimas pirmiausia asocijuojasi su milijono uždirbimu. Ar iš jūsų verslo milijoną galima uždirbti?

- Mes milijoną jau uždirbome, bet tai nereiškia, kad tai padarėme per savaitę. Tokiam versle kaip mūsų stebuklų ypatingai nėra, dėl to tokių įmonių ir nesusikuria daug. Įsivaizduokite, jeigu kompostas metus laiko gaminamas ir su juo žaidžiama iki pusantrų metų, vien kokios investicijos yra! Jų atsipirkimas irgi nėra toks, kad padarei kompostą ir jau atsipirko.

Mes pradėjome nuo kastuvo, sieto ir kauptuko – tokios buvo ir investicijos. Tada buvo paprasta, bet dabar nelabai išeitų į rinką ateiti su tokiais kiekiais ir apimtimis, nepakonkuruotum.
Milijonas litų Lietuvoje atrodo pinigai, o sakykime, Vokietijoje, tai tėra kiek mažiau nei 300 tūkst. eurų. Žmonės ten tokias algas gauna per metus. Tie pinigai, kuriuos uždirbi, yra tavo gero darbo įvertinimas. Tai yra kaip atsakymas, ar tu gerai dirbi, ar blogai. Jeigu blogai dirbi, nebelieka pinigų ir toliau taip dirbti nebegali – užsidarai, o jeigu gerai dirbi – natūralu, kad gali toliau dirbti, nes gali toliau investuoti ir augti.

- Ačiū už pakalbį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių