„Sportas – mano šeima, mano gyvenimas. Tai mieliausias darbas ir labiausiai suprantamas. Visos kelionės – mano atostogų sąskaita. Aš jau nebeprisimenu, kada pastarąjį kartą normaliai atostogavau“, – nesiskundžia, o šypsosi fotografas. 

Viskas prasidėjo nuo sporto mokykloje. „Nesportuoti buvo gėda“, – kaip atsidūrė šuolių į aukštį sektoriuje, pasakoja vyras. Aukštą septintoką prisikalbino į Vilniaus 7-ąją vidurinę užsukęs treneris Valentinas Sabaliauskas. Tašką savo sportinėje karjeroje A.Pliadis padėjo kartu su mokslų tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (VPI) pabaiga.

„Esu peršokęs 2 m 5 cm, o pasaulio rekordas tada buvo 2 m 30 cm – nuo jo atsilikau daug“, – apie suvokimą, pagreitinusį sportinės karjeros pabaigą, prasitaria A.Pliadis.

Kai į stadioną netrukus sugrįžo kaip fotografas, šuolių į aukštį sektorius kėlė jausmų. „Iš pradžių net viena koja kildavo, kai šuolininkus į aukštį fotografuodavau“, – šypteli.

Šuolininko įgūdžius atgaivinti pasitaikė proga 1995-aisiais per lengvosios atletikos pasaulio čempionatą Geteborge, kuriame žurnalistams buvo surengtos šuolių į aukštį varžybos. Tąkart įveikęs 1 m 65 cm aukštį jis pelnė bronzos medalį, kurį įteikė garsus švedų šuolininkas Patrikas Sjobergas.

„Juokingiausia, kad tąkart buvau vienintelis lietuvis, kuris laimėjo medalį, nes Virgilijus Alekna užėmė 19 vietą. Dar turiu tą „Lietuvos rytą“, kuriame Remigijus Kazilionis parašė: lietuviai neliko be medalių...“

Pamokos institute

„Kartais pajuokauju, kad viskas, ką esu padaręs, – genialu. O jeigu rimtai, nuotraukos įgauna vertę, nes darytos prieš 20–30 metų – Dalia Kutkaitė, Vladas Garastas, jaunas Arvydas Sabonis“, – vardija fotografas, iš savo archyvų surengęs jau ne vieną parodą.

Rimtesnė pažintis su fotografija prasidėjo studijų metais, nors nuotraukomis domėjosi ir anksčiau – šiuo pomėgiu užkrėtė tėvas. VPI fizinės kultūros ir geografijos studentams fotografija buvo viena iš disciplinų. Čia A.Pliadis sutiko dėstytoją fotomenininką Vytautą Ylevičių, kurio laboratorijoje pradėjo dažnai leisti dienas ir stebėti, ką šis daro.

Pirmąją A.Pliadžio nuotrauką išspausdino „Sportas“. Tai buvo treneris Janas Gadovičius ir geriausias to meto šuolininkas Raimondas Kazlauskas.

Šiandien fotografas – penkių „Aukinių kadrų“, skiriamų už geriausias metų nuotraukas, savininkas. Du iš jų – už sporto nuotraukas.

„Viena jų daryta per penkiakovės varžybas. O kita įamžino turbūt pačią baisiausią dieną Lietuvos krepšinio istorijoje. Atėnų olimpinės žaidynės, spaudos konferencija po rungtynių su italais. Buvo baisu į juos žiūrėti“, – Arvydo Macijausko, Antano Sireikos ir Algimanto Pavilonio nuleistos galvos dar ir šiandien kerta iki paširdžių – juk mintyse tose žaidynėse visi lietuviai jau matavosi čempionų medalius.

2005 m. Lietuvos spaudos fotografų konkurso auksinis kadras – iš 2004 m. Atėnų olimpinių žaidynių: Lietuvos krepšinio rinktinės spaudos konferencija po pralaimėjimo pusfinalyje Italijos krepšininkams

Paskui avantiūrą

Jaunatviško avantiūrizmo ir drąsos A.Pliadžiui netrūko. Būdamas 26-erių jis tapo Lietuvos televizijos vyriausiuoju sporto režisieriumi ir pasinėrė į visiškai naują jam sritį. Na, gal ne visai naują, juk sportas – tas bendrasis vardiklis, kuris tuometį VPI Fizinio auklėjimo teorijos ir metodikos katedros laborantą atvedė į televiziją. Dirbti vyriausiuoju sporto režisieriumi jį pakvietė LRT sporto skyriaus vedėjas Virgilijus Mundrys.

„Televizija neturėjo režisieriaus, kuris suprastų sportą. Režisierius rengdavo konservatorija, jie buvo meno žmonės, ruošiami taip, kad Šekspyrą galėtų statyti. Kai paskirdavo juos į sporto skyrių, būdavo tragedija, nes apie sportą nelabai nusimanė – visokių kuriozų pasitaikydavo“, – pasakoja A.Pliadis.

Kai pradėjo sukinėtis tarp kamerų ir su kamera, fotografija jam tapo antraeilis dalykas, bet jos niekada nepaliko. Važiuodamas filmuoti veždavosi ir fotoaparatą.

Lengva naujame darbe nebuvo. „Man pasisekė, kad atėjau dirbti praėjus porai metų po Maskvos olimpinių žaidynių“, – prisipažįsta pašnekovas, kuriam palankiai susiklosčiusios aplinkybės padėjo įsisukti į televizijos virtuvę. Mat Maskvoje darbavosi daug operatorių iš Lietuvos, kurie prieš tai kelerius metus specialiai buvo mokomi filmuoti sporto varžybas. „Tai buvo žirgas, ant kurio gerai įjojau į televiziją“, – šypteli.