- Rasa Rožinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Didžiuojasi: „Visa šeima reprezentuoja mano kuriamus lininius drabužius“, – didžiuojasi dizainerė G.Januškevičiūtė-Mickuvienė.
-
Artimos: jaunėlė Sofija Meilė – ne tik mamos, bet ir visos šeimos stebuklas.
-
Nušvitimas: motinystės atostogos su trečiąja dukra leido dizainerei suprasti, kad nori kurti paprastiems žmonėms – ne tik podiumui.
-
Ryšys: Jonines Gabrielė būtinai sutinka gamtoje, tai tapo visos šeimos tradicija.
Dizainerė Gabrielė Januškevičiūtė-Mickuvienė pasakoja, kad visas tris dukras su vyru Aleksu augino vis kitaip. Vyresnėlė Urtė gimė jiems esant studentais, vidurinėlė Barbora – jau abiem subrendus, žinant, ko nori iš gyvenimo. O jaunėlė Sofija Meilė buvo tarsi mažas stebuklas.
– Trys vaikai, trys skirtingi gyvenimo etapai ir visai neseniai švęstas brandus penkių dešimčių jubiliejus. Betgi pradėkime nuo pradžių...
– Vyriausiajai dukrai Urtei – 25-eri. Vidurinėlei Barborai vasarą suėjo aštuoniolika, o mažajai Sofijai Meilei – aštuoneri. Mes su Aleksu neseniai atšventėme savo 50-mečius. Baigiau Vilniaus dailės akademiją, daug metų dalyvavau „Mados infekcijoje“, pristačiau savo kurtas kolekcijas Paryžiaus, Tokijo, Niujorko parodose. Gimus mažajai Sofijai Meilei, turėjau laiko pagalvoti, ką norėčiau veikti toliau, nes kurti drabužius buvo lyg ir pabodę. Išeitis atėjo netikėtai. Viena įmonė mane pasamdė kurti namų tekstilės kolekciją parodai Japonijoje. Patyriau nenusakomą jausmą dirbdama su linu, rodos, net žiežirbos iš malonumo žiro. Tada prisipirkau daugybę lino rietimų, net nežinodama, ką toliau su jais darysiu. Galvoje rikiavosi lakoniški, minimalistiniai modeliai. Supratau, kad noriu kurti paprastiems žmonėms iš realaus gyvenimo, o ne tik podiumui. Esu dėkinga linui, kuris mane grąžino į jau pramintą drabužių kūrybos taką. Beje, pirmoji lininė drabužių kolekcija buvo skirta vaikams. Įkvėpėja – mažoji Sofija Meilė. Paskui atėjo eilė moterims, o netrukus žadu pristatyti ir vyrišką kolekciją iš lino. Taip susižavėjau šia tvaria, ekologiška medžiaga, kad net įkūriau prekės ženklą LINEN ID. Esu šios nedidelės įmonės vadovė, dizainerė.
– Gal į jūsų mėgstamą veiklą palengva įsitraukė ir kiti šeimos nariai?
– Tikrai taip (juokiasi). Nors tikroji vyro Alekso darbo sfera – investicijos, įmonių pirkimai, pardavimai, tačiau be jo patarimų finansiniais klausimais man būtų tikrai sunku. Urtė, baigusi psichologijos bakalauro studijas Amsterdame, šiuo metu irgi talkina – prižiūri internetinę parduotuvę. Barbora dalyvauja fotosesijose, pristato mano kurtus drabužius. Visa bėda, kad ne tik ji, bet ir visos Mickų šeimos moterys nemėgsta pozuoti fotografui. Tad dažniausiai fotosesijų erdve tampa kelionės.
– Dalijatės džiaugsmu, kad mažoji Sofija Meilė – jūsų stebuklas. Kaip vyresniosios dukros priėmė žinią apie trečios sesutės gimimą?
– Tarp vyriausios ir jauniausios dukrų amžiaus skirtumas – septyniolika metų. Kai Urtė sužinojo, kad jos tėvai laukiasi dar vieno vaikelio, iš pradžių sureagavo labai negatyviai. Ir aš ją iš dalies suprantu. Dukrai buvo paskutiniai metai mokykloje, kita sesė paaugusi – jau galėjome visur drauge keliauti, niekas nevaržė. Ir še tau kad nori – kūdikis! Įdomu buvo stebėti, kaip palengva ir labai atsargiai Urtė mezgė kontaktą ir glaudų ryšį su jaunėle. Ji buvo įstojusi į universitetą Anglijoje studijuoti ekonomikos ir tarptautinių santykių, bet mokslai nepatiko ir grįžo į Lietuvą. Štai tada per porą metų ji ir prisijaukino savo mažąją sesutę.
Ryšys: Jonines Gabrielė būtinai sutinka gamtoje, tai tapo visos šeimos tradicija. / G. Januškevičiūtės-Mickuvienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar moteriška dauguma jūsų šeimoje – valdančioji?
– Trys merginos ir viena vadė (juokiasi). Jei klausytume mūsų mažosios Sofijos Meilės, tai visos mamos yra vadės. Gal ir iš tiesų vadas kasdienybės smulkmenose esu aš. Kai kalbame apie kažką, kas ypač svarbu Aleksui, tuomet vyras turi nepalenkiamą nuomonę, kurios negali pakeisti niekas – nei aš, nei dukros.
Stengiuosi būti ne prievaizdu savo dukroms, o jas suprantančiu ir besąlygiškai palaikančiu žmogumi.
– Ar draugaudami su Aleksu kalbėjotės, kaip auklėsite savo vaikus?
– Visos mūsų dukros gimė skirtingais amžiaus tarpsniais, skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis. Urtės susilaukiau, kai studijavau Dailės akademijoje. Buvau ką tik baigusi pirmą kursą. Nebuvau nei pasiruošusi, nei subrendusi vaiko atėjimui. Supratau tiek, kad esu suaugęs žmogus ir turiu pasirūpinti kūdikiu. Išties ir mes patys, tėvai, buvome dar vaikai. Gyvenome studentiškai, tampėmės ją visur su savimi. Aš dariau tuos dalykus, kurie man atrodė svarbūs, – kūriau drabužių kolekcijas, o Urtė tuos mėnesius leisdavo su seneliais. Tai buvo vaikas, kuris ėjo iš rankų į rankas, netgi darželį vieną mėnesį lankė ne sostinėje, o Šiauliuose, pas senelius, nes aš tuo metu buvau išvykusi su savo kolekcijomis į Paryžių.
Antroji dukra Barbora gimė jau gerokai brandesniu laiku. Jį pamenu kaip kur kas sąmoningesnį motinystės etapą. Su vyru jau buvome stabilesni ir finansiškai – turėjome savo būstą. Antrą vaikelį planavome, jo laukėme. Aš bandžiau būti šiuolaikiška mama: domėjausi natūraliu gimdymu, lankiau gydytojo Romualdo Šemetos Nėščiųjų sveikatingumo mokyklos kursus. Bandžiau anksti išmokyti Barborą skaityti pagal kažkokį madingą to meto metodą. Tačiau ji buvo visiškai kitoks vaikas, kuris nesileido į jokius mano pedagoginius eksperimentus. Pirmagimė Urtė buvo rami, prisitaikanti, o antroji – tikras iššūkis tėvams: ekscentriška, reikalaujanti daug dėmesio, turinti visokių kaprizų. Augindama Urtę, kuri būdama penkerių jau skaitė, aš maniau: vau, štai kokie mes šaunūs tėvai! Barbora leido suprasti, kad net ir tų pačių tėvų vaikai gali būti absoliučiai skirtingi ir kad kiekvienas gimdamas jau turi savo charakterį, prigimtį, prie kurių tėvams reikia tiesiog prisitaikyti.
Sofija Meilė gimė, kai man buvo 42-eji. Nuo pat pirmos laukimosi dienos tas vaikas tapo misterija, stebuklu. Sąmoningai su vyru stebėjome, kaip ji auga, progresuoja, pradeda kalbėti… Mums visiems ji – didelė dovana ir atsakomybė.
– Po 29 metų pertraukos šią vasarą su vyru vėl išvykote į Oslą. Kadaise tai buvo pirmoji kelionė į užsienį ir dar tokia ilga. Sumanėte grįžti į jaunystę?
– Tuomet važiavome tikėdamiesi paskinti braškių Norvegijoje (Alekso dėstytoja iš Bergeno užsiminė, kad studentai ten visai neblogai uždirba), bet pavėlavome – visos braškės tuomet jau buvo lenkų rankose. Tad teliko paturistauti. Kuprinės su dešrom ir konservais iš Lietuvos svėrė daugiau nei po 22 kg. Palapinės neturėjome – tik miegmaišius. Miegodavome po balkonais, miške, tvartelyje, o kartais pavėžėję žmonės pasikviesdavo mus į namus. Labai gerai pamenu tas penkias naktis Osle, kai nakvojome Vigelando skulptūrų parko vaikų žaidimų aikštelės namelyje. Tai buvo pati sunkiausia, bet drauge ir pati įdomiausia nakvynė mano gyvenime. Kaip ir pati kelionė, kuri pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų, apkapojo puikybę ir išdidumą, išmokė paprastumo ir priimti viską, kas tik ateina į mano gyvenimą.
– Kelionėms likote ištikimi iki šiol. Ar galima sakyti, kad tai mėgstamiausias jūsų šeimos laisvalaikio leidimo būdas?
– Kai šią vasarą vėl lankėmės su vyru Osle, susiradome tą patį parką ir netgi namelį, kuriame tąkart nakvojome. Gaila, kad į teritoriją neįleido, – ten dabar vaikų darželis. Bet nuotrauką atminimui pasidarėme. Po tos kelionės ėmiau manyti, kad man visai nesvetimas valkatizmo, tiksliau – avantiūrizmo jausmas (kvatojasi). Vis dėlto saugiau valkatauti dabar (kai, esant reikalui, galime užsisakyti viešbučio kambarį), o tuomet studentų kišenėse švilpavo vėjai. Keliones mėgsta visa mūsų šeima. Ne sykį rengėme baidarių žygius, keliavome su kemperiu. Visi be galo džiaugiamės aktyviomis atostogomis Lietuvoje ir užsienyje. Per Jonines stengiuosi būti gamtoje. Ne kur nors prie jūros ar svetur, bet čia, Lietuvoje, kuo natūralesnėje kaimo aplinkoje prie ežero. Man tai šventas laikas, kaip ir Kalėdos!
Nušvitimas: motinystės atostogos su trečiąja dukra leido dizainerei suprasti, kad nori kurti paprastiems žmonėms – ne tik podiumui. Todėl jos lininiai drabužiai nepakeičiami ir vasarojant kaime. / G. Januškevičiūtės-Mickuvienės asmeninio archyvo nuotr.
– Dažnai žmonės iš miestų, užauginę vaikus, perka sodybas kur nors gamtos prieglobstyje ar kraustosi gyventi į prosenelių valdas. Gal panašių minčių turite ir jūs?
– Abu su vyru esame kilę iš Šiaulių. Šiuo metu gyvename Vilniuje, bet apie kaimą turime skirtingas nuomones. Aš visada norėjau keltis arčiau gamtos, tačiau Aleksui iki šiol to padaryti neleidžia vaikystės prisiminimai. Anksčiau jo tėvai turėjo du kolektyvinius sodus, kuriuose plušėdavo visi, ir Aleksas. Ne sykį buvau nusižiūrėjusi sodybą, bet vyro palaiminimo pirkti taip ir negavau.
– Kokią vietą jūsų šeimoje užima sportas? Dabar juk tiek daug kalbama apie fizinį aktyvumą, jo naudą sveikatai…
– Oi, aš labai nemėgstu sportuoti, ypač sporto salėje. Jaučiuosi, lyg eičiau į darbą. Tačiau, kai nuo darbo paskausta nugarą, bandau save disciplinuoti ir daryti mankštas. Kur kas labiau mėgstu važiuoti dviračiu. Kaip ir mano vyras. Tiesa, jis dar žaidžia tenisą, bėgioja. Priešingai nei man, sportas jam patinka. Kaip ir dukroms. Urtė lanko karatė, Sofija – gimnastiką ir baseiną. Vis dėlto labiausiai su sportu yra susijusi Barbora. Ji dvyliktokė. Nori būti aktore. Lanko šokio teatrą, kuriame mokosi įvairių gatvės šokio stilių. Šį pavasarį jų trupė net laimėjo „Auksinį scenos kryžių“. Man, kaip mamai, be galo smagu matyti jos įsitraukimą į tai. Beje, spektaklio repeticijos, kūryba Barborai labai padėjo išgyventi paauglystę kovido metu. Aš šokiui irgi jaučiu nemažą simpatiją, tad nuo rugsėjo bandysiu šokti suaugusiųjų grupėje.
– Dvi jūsų dukros jau išgyveno tą sunkųjį paauglystės laikotarpį. Gal turite patarimų, kaip jį ištverti neturinčioms auksinės kantrybės mamoms?
– Mano galva, svarbu tuo laiku vaikus palaikyti, stengtis suprasti, ką jie veikia, kuo domisi. Pirmagimė Urtė buvo labai akademiška, kryptinga ir savarankiška. Dėl mokslų problemų nekilo, bet dabar suprantu, kad mes nepaskatinome jos ieškoti širdžiai mielos veiklos, buvome labiau reikalaujančiais, o ne įsiklausančiais tėvais. Barborą aš auklėjau kitaip, skatinau ją atrasti tai, kas įdomu, kas ją uždega. Ir nors mokslai liko antroje vietoje, ji laiminga, galėdama išreikšti save per šokį, per vaidybą. Man atrodo, kad dažnai tėvai iš paauglių vaikų per daug reikalauja. Tuomet nebelieka draugiško santykio. Aš stengiuosi būti ne prievaizdu savo dukroms, o jas suprantančiu ir besąlygiškai palaikančiu žmogumi, į kurį galima kreiptis net patekus į pačią baisiausią situaciją. Nelengva, jeigu paauglys neklauso, netvarko kambarių, atžagarus tėvams, nesimoko ir pan., bet reikia surasti, už ką jį būtų galima mylėti, pagirti, juo didžiuotis.
– Gal jūsų šeima turi kokių nors įdomių namų ritualų, tradicijų?
– Šeštadieniais pas mus tvarkos diena. Urtė gyvena atskirai, tad nuo šios pareigos yra atleista, bet visi kiti joje dalyvauja. Paeiliui vienas žmogus tvarko namus, o kitas – gamina maistą. Tuomet mamai nereikia būti tuo cerberiu, kuris viską inicijuoja, galiausiai, neapsikentęs ima ir pats viską sutvarko. Žodžiu, vieną šeštadienį vienas dirba Pelene (juokiasi), kitą – kitas, ir taip sukasi tvarkos ratas be mano bambėjimo. Sekmadienis pas mus – pramogų ir poilsio diena. Stengiamės nepraleisti 17 val. šv.Mišių Bernardinų bažnyčioje, kurias laiko geras mūsų draugas ir gyvenimo mokytojas kunigas Julius Sasnauskas. Jei reikia patarimo, pagalbos – galime drąsiai į jį kreiptis. Dar viena smagi sekmadienio tradicija – pabūti gamtoje arba eiti į kokį nors kultūrinį renginį, spektaklį ar parodą. Mūsų šeima mėgsta tradicijas ir kalendorines šventes, turime ir patys susikūrę nemažai ritualų.
Artimos: jaunėlė Sofija Meilė – ne tik mamos, bet ir visos šeimos stebuklas. / G. Januškevičiūtės-Mickuvienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar ramia sąžine kabintumėte ant savo namų durų lentelę „Čia gyvena laiminga šeima“?
– Manau, kad taip. Esame laiminga šeima, net jei kartais aš šito ir nesuprantu. Kai atsitraukiu ir pasižiūriu iš aukščiau – tuomet geriau matyti, kad visi esame kartu ir išvien. Kiekvienas nardome savo mėgstamose veiklose, visų svarbiausia – visų mūsų penkių ypač glaudus ryšys. Nėra to atitolimo, atšalimo. Žinoma, mes ir ginčijamės, ir pykstamės, ir vėl taikomės, bet žinome: kad ir kas nutiktų, būsime visi už vieną, o vienas už visus. Tiek morališkai, tiek finansiškai, tiek visaip, kaip tik reikės.
– Urtė prižiūri internetinį puslapį, Barbora demonstruoja drabužius, o vyras ne tik pataria finansiniais klausimais, bet ir testuoja vyrišką madą. Ar toji muškietininkų vienybės formulė padeda ne tik gyvenime, bet ir versle?
– Šiuo metu baigiu kurti vyrišką kolekcija, prie kurios atsiradimo didžia dalimi prisidėjo ir Aleksas. Kaip ir dukros. Visa šeima reprezentuoja mano kuriamus drabužius. Esu be galo jiems dėkinga už patarimus, pagalbą. O Sofijai Meilei – už įkvėpimą pirmajai lininei drabužių kolekcijai. Dabar tenoriu rasti kuo daugiau laiko kūrybai.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
XVIII Vilniaus tapybos trienalė – kitokia meno patirtis1
Rugsėjį ir spalį Kauno paveikslų galerijoje buvo įsikūrusi XVIII tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė. Parodos koncepcija pristatyta tiesmukišku šūkiu: „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus d...
-
Vilniuje su kompotu pristatyta pirmoji lietuviška kulinarinė komedija „Gardutė“
Dideliam būriui garsiausių kino ir teatro aktorių vakar buvo nutiestas raudonas kilimas į pirmosios lietuviškos kulinarinės komedijos „Gardutė“ premjerą. ...
-
Pirmą kartą Lietuvoje – senųjų italų tapytojų šedevrai
Valdovų rūmų muziejuje – išskirtinė ekspozicija: pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamos S. Botticelli ir Tiziano drobės. ...
-
Vilniuje prasideda šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Vilniuje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) antradienį prasideda tradicinis šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. ...
-
Pacų giminės palikimas: LDK didybės aidai1
Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė paroda atverčia vienos seniausių, įtakingiausių ir turtingiausių didikų giminių Lietuvoje – Pacų istorijos puslapius. ...
-
Vilniuje koncertuos superžvaigždė R. Keatingas
Airių muzikos superžvaigždė Ronanas Keatingas pirmą kartą pasirodys Baltijos šalyse. Dvylika albumų išleidęs ir daugiau nei 20 mln. įrašų visame pasaulyje pardavęs atlikėjas vienintelį savo pasirodymą surengs birželio 13 die...
-
Vilniuje prasideda aktualios muzikos festivalis „Gaida“
Vilniuje šeštadienį prasidės didžiausias Baltijos šalyse šiuolaikinės muzikos forumas – tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“. ...
-
Gimtadienį penktadienį švęsiantis V. Landsbergis: reiktų žmogų skatinti būti „pramaniūgu“20
Trečiadienio vakarą sostinėje, festivalyje „Vilnius Jazz“, buvo pristatytas Lietuvos perkusininko, kompozitoriaus Vladimiro Tarasovo ir profesoriaus Vytauto Landsbergio albumas „post fluxiniai žaidimai: Tarasovas plaukioja, Landsbergis la...
-
Vilniuje prasideda Baltijos Asamblėja: bus teikiami apdovanojimai3
Vilniuje ketvirtadienį prasideda Baltijos Asamblėjos (BA) 43-ioji sesija ir 30-oji Baltijos Taryba, bus teikiami apdovanojimai už darbą literatūros, meno ir mokslo srityse. ...
-
Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nugalėtojas galės pretenduoti į „Oskarų“ apdovanojimus
Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nugalėtojas galės pretenduoti į „Oskarų“ apdovanojimus. ...