Dukrytę Vilniaus Jeruzalės bažnyčioje norėjusi pakrikštyti vilniečių šeima sulaukė neigiamo dvasininkų atsakymo – esą vaiko negalima krikštyti, nes tėvai nėra priėmę santuokos sakramento. Pasipiktinę vilniečiai stebisi, kad Bažnyčia atstumia naują krikščionį. Bažnyčios teisės specialistas Artūras Kazlauskas aiškina, kad krikštas gali būti atidėtas vėlesniam laikui jei įtariama, kad vaikas nebus auklėjamas tikėjime.

„Kai paklausė, ar esame susituokę bažnyčioje ir pasakiau, kad ne, tuomet viskas vyko žaibiškai: kunigas užvertė savo užrašų knygutę ir pasakė, kad atsisako krikštyti vaikelį. Liepė eiti namo ir pasikalbėti su vyru, kadangi reikia pirmiausia susituokti“, – pasakojo vilnietė.

Ji teigia sutinkanti, kad pagal Bažnyčios mokymą abu su vyru gyvena nuodėmėje, tačiau klausia, „kuo dėtas mažas nekaltas vaikelis“.

Grįžusi namo D. Kažukauskienė viską papasakojo vyrui. Tuomet į bažnyčią nuvažiavo sutuoktinis. „Vyras paaiškino kunigui, kad mes nesame tikri dėl savo jausmų vienas kitam, kad tuoksimės tik tuo atveju, jei šeimoje įsivyraus darna, ramybė ir meilė. Kunigas atsakė, kad krikštas – ne skiepas – jis neprisiims atsakomybės, liepė ateiti pirmadienį ir kalbėtis su klebonu“, – teigia moteris. 
Neigiamą atsakymą šeima gavo ir iš klebono. „Jis irgi nusprendė, kad mes neverti krikštyti savo vaiko, kad esame nuodėmingi ir jis mums, deja, šių nuodėmių nedovanojo, atsakymas buvo neigiamas“, – skundžiasi D. Kažukauskienė.

Pašnekovė teigia įsivėlusi į karštą diskusiją, nes niekaip negalėjo gauti aiškaus atsakymo, kodėl Bažnyčia atsisako dar vieno krikščionio. „Po visko paskambinome į šv. Mikalojaus bažnyčią, kunigas telefonu užsirašė vaiko vardą ir liepė ateiti birželio 29 dieną, 11 valandą, su krikšto tėvais, kurie turi būti krikštyti, kartu turėti krikšto žvakę. Čia jokių problemų, o Jeruzalėje „išsidirbinėja“, – portalui delfi.lt sakė D. Kažukauskienė.

Į panašią situaciją buvo patekusi ir vilnietė Lina. Tris vaikus auginanti moteris pasakoja pirmąjį vaiką krikštijusi be santuokos sakramento. Tačiau jau tuomet kunigas pasakė, kad gerai būtų ir tėvams susituokti bažnyčioje.

„O kai jau antrą ir trečią vaikus norėjome kartu krikštyti, kunigas sakė, kad gerai būtų jau ir „šliūbą“ paimt, juk jau trijų vaikų susilaukėme. Jis nebuvo labai griežtas, bet mes jau ir patys susipratom. Manau, kad tai yra kunigo požiūrio reikalas“, – pasakojo moteris.

Jei tėvai netikintys, krikštas atidedamas

„Pagal Bažnytinę teisę situacija tokia: jeigu kunigas mano, kad kūdikis nebus auklėjamas tikėjime, krikštas yra atidedamas vėlesniam laikui. Pavyzdžiui, kol pats žmogus sulauks 18 metų. Kiekvienas kūdikis yra krikštijamas tėvų valia ir tėvų tikėjime, bet jeigu tėvai neturi tikėjimo, jis negali būti pakrikštijamas“, – aiškino Vytauto Didžiojo universitete būsimiems kunigams liturgiją dėstantis kunigas Artūras Kazlauskas.

Pasak A. Kazlausko, vaikas krikštijamas tėvų arba teisėtų globėjų valia ir su sąlyga, kad bus auklėjamas tikėjime – antraip nėra prasmės krikštyti. „Tokie atvejai reti, bet jei toks atvejis buvo, man gražu, kad kunigas toks principingas ar gerbiantis savo tarnybą. Dažnai būna, kad nekreipiama dėmesio, pataikaujama kiekvienam prašančiajam“, – atvejį Jeruzalės bažnyčioje įvertino A. Kazlauskas.

Krikštijant vaiką, abu krikšto tėvai turi būti krikštyti, priėmę sutvirtinimo sakramentą ir praktikuojantys katalikai. Jeigu patys tėvai neranda krikštatėvių, juos gali paskirti Bažnyčia. Krikšto sakramentui užtenka vieno krikštatėvio.

Pašnekovas pastebi, kad daliai žmonių krikštynos – vienas folkloro elementų. „Bet čia priklausytų nuo kunigo, kaip nuoširdžiai jis atlieka savo tarnybą. Aš įsivaizduoju, kad kiekvienas krikštijantis kunigas turi ir paruošti, ir pabendrauti, ir pristatyti reikalą, tiek tėvai, tiek krikštatėviai turi būti pasiruošę savo kūdikio krikštui. Neturi būti taip, kad susitariau telefonu, atėjau, pakrikštijau – tas, kuris kreipiasi dėl krikšto, iš karto įsipareigoja pasiruošti krikštui – ir susitikime dalyvauti, ir aptarti krikštą, ir iš naujo suvokti, kas yra krikštas“, – aiškino bažnytinės teisės specialistas.

Pasak A. Kazlausko, yra kunigų, kurie lengvai „praleidžia“ ir šiais dalykais nesirūpina, tačiau tai laikytina kunigo tarnystės aplaidumu ir nepamatuotu noru pataikauti žmogui. A. Kazlausko teigimu, tenka pripažinti, kad tikinčiųjų krikščioniškas išsilavinimas – „nepatenkinamai žemas“. „Jeigu prieš kelis dešimtmečius tikėjimas dar buvo tradicinis, bet realus, tai šiandien tik menamas ir visiškai jo nėra“, – sakė pašnekovas.