Verbų sekmadienį Vilniaus arkikatedros prieigose virė gyvenimas. Iš arkikatedros bazilikos traukė vilniečiai, nešini įvairiausių spalvų ir dydžių verbomis, kadagių šakelėmis, o Gedimino prospekto pradžioje veikė tradicinis verbų turgelis.

Savaitę iki Velykų žymintis Verbų sekmadienis vadinamas širdžių atvėrimo Kristui švente. Gatvėse visad pamatysi šios pavasario šventės simbolį – šventintas verbas – į namus besinešančius gyventojus. Daug tokių buvo ir sostinėje. Iš arkikatedros bazilikos, nešdamiesi įvairiaspalves verbas, kadagių šakeles, puoštas kačiukais, vakar traukė vilniečiai.

Perėjus gatvę – Gedimino prospekto pradžioje – būriavosi verbų prekiautojai. Vienos prekybininkės džiaugėsi, kad prekyba išties gera, kitos sakė vos įstengiančios susirinkti įdėtas lėšas.

Verbomis, kurių kainos siekia nuo 2 iki 25 litų, prekiaujanti ponia Katažyna prekyba sekmadienio popietę nesiskundė. "Klientų užtenka, iš ryto buvo nemažai žmonių. Tik, žinoma, kai buvo leidžiama prekiauti Katedros aikštėje, ten prekyba vyko geriau. Žmonės į turgelį ateidavo iš visų pusių: iš bažnyčios ar Pilies gatvės", – sakė prekybininkė.

Verbų sekmadienis

Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V a. Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.

Žodis "verba", giminingas lietuviškiems žodžiams "virbas", "virbalas", į lietuvių kalbą pateko iš slavų kalbų XII–XIV a. dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su kačiukais, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 km spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos kaip Vilniaus verbos. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.