Sostinėje yra 250 sodininkų bendrijų, panašus jų skaičius ir Vilniaus rajone. Jau nuo pavasario juose knibžda vis daugiau žmonių. Apie šiose bendruomenėse verdantį gyvenimą daug pasako sodininkus kamuojančios problemos. Vienas jų išsprendus greitai susiduriama su naujomis. Taigi, koks jis – šių dienų sodininkas?

Daržovių lysvės sugrįžta į sodus

„Pamenu laikus, kuomet sodo sklypą gyventojai užsėdavo vien žalia veja, o dabar jau ilgai tektų ieškoti sklypo, kuriame nebūtų bent nedidelio daržo. Naujosios Vilnios soduose žmonės ir bulves, ir kopūstus, ir kitas daržoves augina. Kiek mažiau žalumynus auginančių Naujininkų, Antakalnio, Verkių seniūnijose“, - apie pokyčius sodų bendrijose pasakojo pagrindinis Vilniaus sodininkų atstovas, Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas Vladislovas Butkevičius.

„Soduose – daugiabučiai, daugiaaukščiai namai. Niekas nieko neaugina“, - esą sakydavę miestiečiai.

Dabar tokių „griozdų“ statyti nebegalima, tik vienbučius namus. V. Butkevičiaus teigimu, patys žmonės supratę, kad didelių namų ir išlaidos didelės.

Ne visi keliai į sodus veda

Anksčiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba buvo priėmusi nutarimą, kad jeigu sodų bendrijos sodininkai sutinka finansuoti 50 proc. išlaidų kelių statybai, tai kitą pusę padengdavo savivaldybė.

„Daug sodų bendrijų pasitvarkė kelius, juos išsiasfaltavo. Bendradarbiavimas buvo tikrai naudingas, tačiau savivaldybė šią paramą po kurio laiko nutraukė“, - pasakojo sodininkų vedlys.

Sodų pasiekiamumo viešuoju transportu problema į gerą nekrypsta. Kiekvienais metais girdimavis daugiau gyventojų nusiskundimų.

„Anksčiau mikroautobusų buvo daugiau, o dabar sumažėjo. Sode be automobilio sudėtinga. Neturintiems savojo transporto, vienišiems ir pensinio amžiaus žmonėms tai – didžiulė problema. Juk ne visi sodai yra prie kelių“, - pasakojo V. Butkevičius, prisimindamas laikus, kai mikroautobusai važinėdavo ir Vilniaus miesto teritorijoje, ir Vilniaus rajone.

Tvarka be lygesnių už lygius

Dar 2003 metų gruodį Seimas priėmė Sodininkų bendrijų įstatymą, tačiau bėgant metams bendrijos susidūrė su naujomis problemomis ir neaiškumais, įstatymas keistas, koreguotas, tačiau problemų liko.

„Dalis sodininkų stengdavosi keletą metrų prisijungti kelio sąskaita. Kai kur soduose negali apsilenkti net du automobiliai. Dabar įstatyme numatyta, kad į kadastrinius matavimus turi būti kviečiamas sodininkų bendrijos pirmininkas ar atstovas, kad pasirašytų už tą ribą, kuri ribojasi su bendro naudojimo žeme“, - pasakojo V. Butkevičius.

„Sklypą įsigijęs sodininkų bendrijos narys mokėdavo vienkartinį stojamąjį mokestį. Nesutikę būti nariais jo išvengdavo. Dabar nustatyta, kad ir ne sodų bendrijos narys mokės, tik ne stojamąjį, o vienkartinį infrastruktūros mokestį“, - tikino pirmininkas.

Šio mokesčio dydis esą nustatomas sodininkų bendrijos susirinkime. Kadangi Vilniaus miesto teritorijoje infrastruktūra labiau išplėtota, tai ir mokestis didesnis, vidutiniškai siekia 500-600 litų.

Dar vienas išspręstas ginčas – 2012 m. nutarimas neapmokestinti bendro naudojimo žemės sodų bendrijų teritorijoje.

„Vilniaus rajone kai kurios sodų bendrijos susikūrė per paskutiniuosius metus ir joms už minėtus bendro naudojimo plotus reikėjo miesto savivaldybei sumokėti nuomos mokestį, kasmet siekusį 10-14 tūkst. litų. Galiausiai įrodėme ir Seimui, ir vyriausybei, kad už tą žemę sodininkai neturėtų mokėti“, - džiaugėsi V. Butkevičius.