Liepkalnyje esantis senovinis vandens rezervuaras išsiskiria architektūra

Vilniuje, Liepkalnyje, yra nebenaudojama vandens saugykla, kuri, pasak istorikų, išsiskiria tokiems statiniams nebūdinga architektūra.

Virš įėjimo į vandens rezervuarą, ant nuo laiko aptrupėjusio frontono, įspausta data – 1916 metai. Ji liudija centralizuoto vandentiekio sistemos įrengimo pabaigą Vilniuje. Ir nors išvystytu vandens tiekimu buvo giriamasi dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, istorikas Darius Pocevičius sako, kad tai – romantizuota versija.

„Centrinis vandentiekis atsirado ir Vilniuje, ir visoje Europoje tik XIX amžiaus antroje pusėje. Vilnius, kaip visada, tiek ir su konke – arkliniu tramvajumi, tiek kitais technologiniais dalykais vėlavo. Tarkim, Hamburge vandentiekis pradėtas tiesti 1848 metais, o čia – 50 metų vėliau“, – paaiškina specialistas.

Įžengus pro šimtametes duris atsiduriama apskritoje, maždaug penkių metrų skersmens, halės tipo patalpoje. Ją dengia skliautinis kupolas, paramstytas aštuoniomis kolonomis. Tarp dviejų įrengtas balkonas.

Pasižvalgyti po neįprastą įrenginyje galite reportaže.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių