Kartu nugyvenę pusamžį buvusiuose pirklių Donskių namuose Laisvės alėjoje garbaus amžiaus kauniečiai liko prie suskilusios geldos. Buvusią jų namo didybę primena nykstantys piešiniai ant koridoriaus lubų, skilę spalvoti stiklai koridoriaus lange. Atkurti šias grožybes gyventojai vargiai sugebės.

Byra tinkas

Aukštų juodų, seniai dažus ir teptuką regėjusių durų staktoje siauroje praeigoje į kiemą iš Laisvės alėjos – keliolika skambučių. Kai kurie jų atrodo seniai kam buvę reikalingi, kiti, aiškiai matyti, – vis dar naudojami. Duris atvėrusi moteris tik pasisveikino ir išėjo.

Koridoriaus gale krito šviesa, atvėrusi vaizdą į didingus, kokių dviejų metrų pločio laiptus. Nujaučiama didybė čia pat išsisklaidė. Dalis laiptų buvo atitverta ryškia virvele. Už užtvaros pribyrėję tinko ir kitokio statybinio laužo. „Atitvėrėme, kad patys neužsimirštume ir nekaukštelėtų per galvą koks gabalas“, – šyptelėjo žilagalvė moteris.

Kristina Pauliukaitienė pasakojo, kad šiame name prabėgo jos jaunystės metai. Dabar moteris grįžusi čia gyventi, nes slaugo iš lovos nepakylantį tėvą. „Kai prieš 55 metus čia atsikėlėme gyventi, ne tik lubos buvo ištapytos. Sienos buvo išpieštos tokiais japoniško stiliaus namukais“, – prisiminė moteris.

Kiauras stogas

Pirklių Donskių namas stovi Laisvės alėjos atkarpoje tarp Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios ir A.Mickevičiaus gatvės.

Pirmajame pirklių namo aukšte sovietmečiu veikė vaikų kavinė „Pasaka“. Vėliau pirmame aukšte buvo įsikūrusi batų parduotuvė, o dabar stūkso tuščia.

Fasadinė pirklių Donskių namo pusė neatskleidžia apgailėtinos padėties viduje. Jau ne vienus metus namo stogas kiauras. Nuo lietaus ir sniego drėgsta medinės namo perdangos, lietvamzdžiai ir latakai neatlieka funkcijų.

Stogo trūkumus ir iš to kylančias bėdas patvirtino Kauno savivaldybės administracijos gyvenamojo fondo administravimo skyrius, Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centras.

Žinomas architektas

1867 m. du pirkliai Donskiai prie gatvės pastatė du mūrinius namukus ir svirną. Apie 1900 m. savininkų įpėdinis Lipmanas Donskis vietoj vieno medinuko ir mūrinuko pastatė dviaukštį namą su fligeliu. Jį projektavo gubernijos architektas Nikolajus Andrejevas, žinomas kaip „Versalio“, „Metropolio“ viešbučių autorius.

1940 m. jau kitai Donskių įpėdinei priklausęs turtas buvo nacionalizuotas. Čia įsikūrė komjaunimo komitetas, o 1957 m. antrasis aukštas paverstas komunaliniais butais. „Revoliucijos 40-mečio proga negalėjo nė vieno likti gatvėje, tai ėmė mus ir sukėlė“, – gyvenimo pradžią pirklių name pasakojo K.Pauliukaitienė.

Taip name buvo apgyvendinti 25 žmonės, šeimai skirta po vieną ar du kambarius. Visi komunalinio buto gyventojai dalijosi viena virtuve, tualetu ir vonia. Šiandien šio namo antrajame aukšte likę gyventi 8 žmonės, 7 iš jų yra pensininkai, 4 iš jų – dar ir neįgalieji.

Išsaugota praeitis

Pirklių namo gyventojai atvėrė savo butų duris. Jie išsaugoję šiame name tai, kas buvo likę po jo nacionalizavimo. O likę buvo išties vertingų detalių. Lubų aukštis siekia 4,10 m, jas kambariuose puošia gipso ornamentika, autentiškos glazūruotų koklių krosnys, neišdraskytas anų laiko ąžuolinis parketas, marmurinės langų palangės, mediniai ornamentuoti durų apvadai.

Įspūdingiausias šio komunalinio buto prieškambaris, kuriame savitai įrengta virtuvė. Prieškambario sienos ir kupolo formos lubos iškaltos raižytu ąžuolu. O tos kupolo formos lubos dar ir įstiklintos spalvoto stiklo fragmentais. Kai kurie stiklai išdužę ir išbyrėję.

Renovacija neįkandama

Tai, kad namo būklė prasta, gyventojams ne naujiena. Statinio apžiūros aktu tai patvirtinta dar 2006-aisiais. Rūpesčių būta įvairiausių. Gyventojus slėgė didžiuliai mokesčiai už elektrą. Vargo kelius nuėjo pirklio namo gyventojai, kol pasiekė, kad netektų mokėti už ne jų sunaudotą elektrą, vandenį.

Galiausiai namo stogas tapo visišku rėčiu, o 2011 m. gabalas tinko ir supuvusios sijos žnektelėjo ant laiptų. „Tai gerai, kad niekas tuo metu nėjo“, – pečiais truktelėjo K.Pauliukaitienė. Namo gyventojai sujudo ieškoti pagalbos, tačiau suprato, kad atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje.

Namo bendraturčiai atsisakė administratoriaus paslaugų ir sudarė jungtinės veiklos sutartį. Vis dėlto, kad ir kaip skaičiuotų, jiems lėšos, kurių gali prireikti pirklių Donskių namui išsaugoti, yra pernelyg didelės.

Išlaidos padidėja

„Man jau per 80 metų. Skaičiuoju, ko gero, paskutines dieneles, tai ar man dar apsikrauti skolomis?“ – retoriškai klausė į erdvų namo koridorių išėjusi Janina Laurinaitienė. Jai pritarė K.Pauliukaitienė: „Jeigu tai būtų paprastas remontas, dar gali imtis, tačiau šiuos darbus gali vykdyti tik specialias licencijas turinčios bendrovės. Išlaidos išauga kelis kartus.“

Moterys tikino, kad visi čia gyvenę žmonės nieko nedraskė, suvokdami šių dekorų vertę ir jiems gresiančias baudas.

Lietuvos įstatymai numato, kad valdytojo, šiuo atveju gyventojų, pareiga rūpintis kultūros paveldo objektu. Projektą, projektinius pasiūlymus kultūros paveldo saugomoje teritorijoje gali rengti tik aplinkos ir kultūros ministrų nustatyta tvarka atestuoti architektai.

Kaimynai nesipyksta

Daugumos pirklių Donskių namų gyventojų pensijos siekia 700 litų. Žiemą didžiąją dalį pinigų suryja šildymas. Jie suvokia, kad susitvarkyti namą teks savo lėšomis, tačiau viena yra paprastas remontas, o kita, kai turi tvarkyti objektą, turintį paveldo statusą, restauruoti freskomis išdabintas koridoriaus lubas.

Preliminariais gyventojų skaičiavimais, vien stogo perdengimo projektas ir darbas gali kainuoti 300 tūkst. litų.

„Kai atsikėlėme čia gyventi, verkiau iš džiaugsmo, kad pagaliau turime stogą virš galvos. Sunkūs laikai buvo prieš tuos 55-erius metus. Ir dabar niekur kitur nenorėčiau gyventi. Pripratome, čia labai gera“, – šypsodamasi kalbėjo J.Laurinaitienė.

Kaimynės juokėsi, kad jų komunalinis butas, ko gero, vienintelis toks, kuriame per šitiek metų kaimynai nė karto nesusipyko.