Lietuviai mėgsta aiškinti, kad nerūšiuoja atliekų todėl, kad šalia namų nėra specialių konteinerių, o su maišu butelių nesinori vilktis iki kitos gatvės.

Problema: susigaudyti tarp daugybės atliekų konteinerių rūšių kartais neįmanoma be specialistų pagalbos.

O prancūzai nebamba, kai atliekas tenka "pasikinkius" priekabas vežti 10 km ir dar toliau. Sakysite, neekologiška ir nelogiška gamtą ir save nuodyti išmetamosiomis dujomis tik tam, kad tinkamai atsikratytum "nusprogusio" plaukų džiovintuvo ar kelių kartoninių dėžučių. Tačiau šioje Europos šalyje pilna atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo centrų, tad žmonėms nereikia į juos išsiruošti specialiai – prancūzai tiesiog užsuka į juos savaitgalį važiuodami apsipirkti ar pakeliui į darbą.

Vasaros sezono metu Prancūzijos Žirondos departamente esantis La Test de Biušo atliekų rūšiavimo centras, po kurį teko paklaidžioti, kasdien dirba iki 18.30 val., o savaitgaliais – iki vidurdienio.

Prancūzai žino, kad draudžiama išmesti nerūšiuotas atliekas. Tačiau paklausti, kokio dydžio bauda gresia už tokį nusižengimą, tik gūžteli pečiais: "Tikriausiai nereikėtų mokėti baudos, bet taisyklės ne baudomis gąsdina, o į žmonių sąmoningumą apeliuoja."

Sąmoningi ne tik rūšiuojantys šiukšles, bet ir išvežantys jas iš kvartalų konteinerių. Kaip tikrai lietuvei, magėjo atlikti eksperimentą: nuravėjusi gėlių darželį prie draugų namų, piktžoles išmečiau į buitinėms atliekoms skirtą konteinerį. Mano nuostabai, o prancūzų nevaldomam juokui, šiukšlių vežėjai, ištuštinę konteinerį, suvytusią žolių krūvą paliko kaip sąžinės priekaištą. Teko ją vežti į didįjį miestelio atliekų rūšiavimo centrą.

Prancūzijos pietvakariai didžiuojasi didžiausia Europos (apie 107 m aukščio) kopa – Pyla. Nuo šiukšlintojų ji saugoma kaip akies vyzdys. Maždaug 20 km spinduliu čia yra net septyni atliekų rūšiavimo centrai. Tik didžiausia klaida buvo užsukti į vieną jų šeštadienį. Automobilių eilė prie atliekų konteinerių ir duobių nutįso kaip į popžvaigždės koncertą. Beje, laukiant savo eilės tiesiog privalu išjungti automobilio variklį, priešingu atveju būsi sušaudytas smerkiančių žvilgsnių. Laukimas, regis, niekieno nenervina, – juk dėl kilnaus tikslo.

Pagaliau įvažiavus į centro zoną, atsivėrė tikri labirintai. Suskaičiavau keturiolikos rūšių konteinerius: nuo įprastų stiklui ir kartonui iki skirtų medžio atliekoms. Sužinojau, kad medis medžiui nelygus: sulūžusios kėdės šiukštu negalima mesti su medžių šakomis, o šių – su kelmais. Teko paieškoti, kur išmesti seną lygintuvą, mat elektronikos prietaisai skirstomi net į tris rūšis: mažieji, didieji šaldantys ir didieji nešaldantys. O ir laikraščiai su kartoninėmis dėžėmis (kurios neabejotinai sulankstytos) rūšiuojami atskirai. Sutrikusių klientų skuba konsultuoti prižiūrėtojai.

Mažieji prancūzai linksminasi į konteinerius mesdami stiklinius butelius (jie privalo būti išplauti) ir klausydami, kaip dūžta, arba į specialias dėžutes kišdami senas baterijas ar lemputes. Visos atliekos iškart ruošiamos vežti perdirbėjams.

Beje, apžiūrinėti konteinerius, į kuriuos metami minkšti baldai, patarčiau tik stiprių nervų tautiečiams – lietuvio akims čia pernelyg daug beveik naujų baldų. Tačiau paburnojusi supratimo nesulaukiau: prancūzai pasvarsto, kad atiduoti baldus prasčiau gyvenantiems būtų neblogai, tačiau sako, kad jų šalyje tai paprasčiausiai neįprasta.

Galbūt dalijimosi ir dovanojimo džiaugsmą atras jaunoji prancūzų karta. Mokiniai ne tik vis dažniau užsiima rankdarbiais suteikdami daiktams antrą gyvenimą, tačiau ir organizuojasi ekskursijas į panašius atliekų rūšiavimo centrus.