Gegužės 5 dieną profesinę šventę minintys vandentvarkos darbuotojai juokauja, kad vamzdynai mus ne tik pagirdo, bet ir sutvarko kitus buitinius poreikius. Daugiau nei penkis šimtus metų vandentiekininkai suka galvas, kokios konstrukcijos vamzdynus naudoti, kad eksploatacijos kaina, o kartu ir sąskaitos gyventojams būtų mažiausios.

„Vamzdynai, kuriais gyventojus pasiekia šalies vandentvarkos įmonių patiekiamas aukštos kokybės vanduo, yra bene svarbiausias mūsų ūkio inžinerinis elementas. Siekdami išvengti avarijų, tiekimo sutrikimų nuolat atnaujiname vamzdyną, kuris per penkis šimtus metų smarkiai kito“, – teigia Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.

Vilniuje centralizuoto vandens tiekimo sistema atsirado daug anksčiau nei Maskvoje ir gerokai anksčiau daugelyje Europos šalių sostinių. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad jau 1501 metais Vilnius turėjo vandens tiekimo sistemą. Tuomet vanduo iš Vingrių šaltinio (dabartinėje Vingrių gatvėje) mediniais vamzdžiais tekėdavo į žemumoje įsikūrusį miestą.

Nors mediniai vamzdžiai nebuvo patikimi, galimybė juos pradėti keisti į metalinius Vilniuje atsirado tik XIX amžiaus viduryje.

Šiuolaikinio slėginio vandentiekio technologija Lietuvos miestuose atsirado tarpukariu, o sparčiai augti pradėjo sovietmečiu. Tiesa, vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo technologinė įranga buvo labai prasta – statyta iš nekokybiškų medžiagų, naudotos netobulos technologijos, todėl vandens ir energijos praradimai buvo labai dideli.

„Infrastruktūra būdavo tiekiama bemaž du kartus daugiau vandens nei šiandien. Pavyzdžiui, švenčių metu vilniečiai sunaudodavo daugiau nei 250 tūkst. kubinių metrų vandens per parą. Nūdienos vilniečių poreikis siekia tik apie 110 tūkst. kubinių metrų vandens. Tuomet pramonei tekdavo apie du trečdalius viso centralizuotai tiekiamo vandens, o gyventojams būdavo patiekiamas tik trečdalis. Dabar – viskas atvirkščiai, pagrindiniai vartotojai yra gyventojai. Prieš šventes vilniečiai būdavo raginami taupyti vandenį, nes kartais jo tiesiog trūkdavo. Ieškota naujų vandens šaltinių, o naujos  vandenvietės buvo išžvalgytos net Merkio upės baseine. Šiuo metu Lietuvoje tokios problemos nebėra – vandens tiekimo įmonės gali patiekti daugiau vandens nei jo reikalauja gyventojai ir pramonė. Tačiau tai nereiškia, kad vandenį reikia švaistyti. Nuolat ieškoma efektyviausių, mažiausiai sąnaudų eksploatacijai reikalaujančių technologinių sprendimų. Tai ne tik sumažina vandentiekio tinklų avaringumą, bet ir sąskaitas vandens vartotojams“, – sako B. Miežutavičius.

Sovietmečiu nuotekų tinklai buvo tiesiami iš keraminių, asbocementinių, gelžbetoninių vamzdžių. Juos jungdavo primityviai – užtaisydavo naudodami linų pakulas ir betono mišinį. Supuvus pakuloms, atsirasdavo skylės, o toliau savo darbą dirbdavo  medžiai – jų  šaknys prasiskverbdavo į vamzdynų vidų ir taip visiškai užkimšdami nuotakyną.

Nors tokių vamzdžių Lietuvoje dar yra, jie palaipsniui atnaujinami naujais, modernios technologijos plastmasiniais vamzdžiais. Dažniausiai  jie klojami nekasant tranšėjos, tiesiog seną keraminį vamzdį sulaužant ir jo vietoje pratempiant naują plastikinį.

„Naujos, modernios technologijos, be abejo, palengvina remonto darbus. Šiuo metu šalies vandentvarkos įmonės naudoja TV diagnostikos sistemą, kuri leidžia gerokai paprasčiau aptikti ne tik kuriose vietose vamzdynai yra pažeisti, bet ir tiksliai nustatyti kokie tai pažeidimai. Tuomet belieka tik parinkti tinkamiausią remonto technologiją. Taip pat ir po remonto ar išplovus vamzdžius į juos leidžiamas robotas, kuris pateikia tikslią informaciją apie atremontuoto vamzdyno  būklę“, - pastebi  B. Miežutavičius.

Šalies vandentiekiečiai prižiūri 13 tūkst. kilometrų vandentiekio, tai yra, maždaug tiek, kiek nuo Lietuvos iki Papua Naujosios Gvinėjos. Be to, vandentvarkos įmonių žinioje yra apie 9 tūkst. kilometrų nuotekų tinklų, apie 2 tūkst. vandentiekio ir kanalizacijos sistemų, prie kurių prijungta daugiau nei 70 proc. Lietuvos gyventojų.