S.Paukštys savo idėją pristatė sakydamas, kad pasirinktos vertybės – drąsa, sąžinė, teisybė ir ryžtas – neatsitiktinės ir, jo nuomone, dabartinei visuomenei jų labai trūksta. Vėtrungės primena, kad tos vertybės dar egzistuoja, o jų besikeičianti padėtis yra aliuzija į tai, kad nėra vienos teisybės ar vienos drąsos, tad negali būti kategoriškų dalykų. Šią idėją kūnu pavertė skulptorius Š.Arbačiauskas. Šiandien abu menininkai – "Vilniaus dienos" svečiai.

– Kaip kilo instaliacijos idėja?

S.Paukštys: Savivaldybė pernai vasarą paskelbė konkursą. Aš sugalvojau, kad ant tilto, kur visada pučia vėjas, galima įdarbinti, įprasminti vėjo jėgas. Kad būtų įdomiau, norėjosi į tokią perdėm rimtą ir truputį sureikšmintą šiuolaikinio meno erdvę įnešti dalelę ironijos ir linksmumo. Pagalvojau, kad galbūt vėjas simboliškai gali rodyti kokias nors mūsų bendruomenei svarbias kryptis. Man pasirodė, kad šiuo metu mūsų visuomenei itin aktualios ten metaforiškai išeksponuotos vertybės: drąsa, sąžinė, teisybė, ryžtas.

Man pasirodė, kad šiuo metu mūsų visuomenei itin aktualios ten metaforiškai išeksponuotos vertybės: drąsa, sąžinė, teisybė, ryžtas.

Kaip žiūrovui iš šalies, man atrodo, kad mūsų valstybės vadovaujančių politikų sluoksniuose ir kryptyse tų savybių yra per mažai, turbūt tai atsiliepia ir bendrai visos visuomenės nuotaikai, kur tų savybių taip pat stinga. Mūsų visuomenė truputį neryžtinga, truputį baili, truputį linkusi kažkur kažką, pasitaikius progai, nesąžiningai padaryti, na, ir visur ieškanti teisybės. Tos mūsų vėjarodės, ironizuojant, gali truputį palengvinti žmonių gyvenimą nurodant kryptį, kur visa tai galima surasti. Vieną dieną gal teisybė rodo link Seimo, antrą dieną – link Gedimino kalno, trečią dieną – dar kitur. Skulptoriui Š.Arbačiauskui tai pasirodė įdomu ir vėliau jis įsijungė į tą kūrybinį procesą. Ir, man atrodo, labai vykusiai realizavo tą plastinę dalį.

– Jūs pažįstami iš anksčiau. Ar tai pirmas bendras kūrybinis projektas?

S.Paukštys: Bendravome nedaug, o dirbant su šiuo projektu – tas bendravimas daugiau kūrybinis. Manau, mes supratome vienas kitą ir visai gražiai išėjo. Žinoma, kaip visuomet, menas yra subjektyvus, tai ir tų nuomonių, vertinimų yra įvairių, bet mane džiugina, kad teigiamų vertinimų yra daugiau nei neigiamų.

Š.Arbačiauskas: Taip, tai mūsų pirmas bendradarbiavimas. Grynai atsitiktinis susitikimas ir pokalbis. Kadangi aš su iliustratyvia dalimi mažiau dirbu, mano sritis yra labiau prie žemės, bet kūno idėjai reikėjo. Patirtis su šiuo projektu man buvo neįkainojama. Į užduotį žiūrėjau iš skulptūrinės pusės, buvo naudoti skulptūriniai įrankiai, svarbu buvo ir medžiagos, tūris, aukštis, svoris, aplinka.

– Kiek truko įgyvendinti viziją?

S.Paukštys: Užtruko įvairūs techniniai dalykai, tad pati kūryba prasidėjo gruodį. Reikėjo sugalvoti ne tik kaip atrodys, bet ir kaip viskas veiks, nes yra visokių kinetinių elementų, mentelių, kurios sukasi nuo vėjo, konstrukcinis darbas taip pat užima nemažai laiko.

Š.Arbačiauskas: Mes gruodžio pradžioje susitikome, pakalbėjom. Kažkaip dvejojau, ar imtis, nes įsivaizdavau apimtį. Paskui dar padiskutavome, ir pradėjo tos skulptūros rastis. Reikėjo daug apgalvoti iš inžinerinės pusės: vertikalius akcentus, vietą, postamentų tūrius, vėjo pasipriešinimą.

O paties sprendimo ieškojau iš vaizdo kalbos pusės ir prie idėjos grįžau tik pačiame paskutiniame etape. Terminas buvo labai ribotas. Lengva nebuvo, nes skulptorius tokios apimties darbą gali daryti nuo pusės iki dvejų metų. Ten yra ką veikti.

– Kas buvo sunkiausia?

Š.Arbačiauskas: Laiko buvo tiek, kiek yra, ir reikėjo jį efektyviai išnaudoti. Psichologiškai gal sau jo trūko, bet tiesiog galėjau greičiau tą rezultatą pasiekti.

Skulptūras dariau "skaidrias", kurios "tirpsta ore". Pagalvojau apie medžiagą, rinkausi juodąjį plieną, kuris nėra labai matomas ir aplinka jį labai veikia, o su suktukais – skulptūrų siluetai keičiasi… Norėjosi, kad viskas būtų efemeriška, lyg pleventų. Kaip ir tos sąvokos (drąsa, teisybė, ryžtas, sąžinė) – jos yra tik susitarimo dalykas.

Didžiausia naujiena man buvo tai, kad reikėjo daryti iš karto keturis darbus.

– Kaip sekėsi dirbti? Ar neslėgė, neerzino skleidžiamos neigiamos nuomonės? Juk dar neseniai ši vieta ir čia stovėjusios skulptūros sulaukė prieštaringo dėmesio ir kėlė daug diskusijų.

Š.Arbačiauskas: Kontekstas tą dėmesį ir pritraukia. Būtų pastatytos jos kažkur kitur, dėmesio būtų daug mažiau. O iš skulptūrinės pusės – kodėl turėčiau bijoti? Aplinka yra tokia, kokia yra, aš padariau geriausia, ką galėjau padaryti. Niekas kitas negali įvertinti to rezultato taip kritiškai, kaip aš.

S.Paukštys: To turbūt neišvengsi, jei eini į viešumą, tuo labiau tokio lygio viešumą. Ir dar ten, kur neseniai virė ginčai dėl tarybinių skulptūrų. Tokie skirtingi vertinimai neišvengiami.

Mes turime pakankamai patirties ir tos kritikos mes nelabai bijome, nes dažnai ji nėra konstrūktyvi, o grynai emocinė. Man smagu, kad daugiau yra palaikymo ir pritarimo negu kritikos.

Manau, kad mums pasisekė, mes pirmieji po tų tarybinių skulptūrų užėmėme Žaliojo tilto erdvę, kažką sukūrėme ir pasiūlėme. Dar pabrėžčiau, kad tai nebuvo taikyta į monumentalų, ilgaamžį ženklą, tai savotiškas performansas – paroda, kuri po pusmečio bus nuimta ir mūsų instaliaciją pakeis kito konkursą laimėjusio menininko darbas.

Sakyčiau, kad tokia parodinė – performansų ir instaliacijų erdvė, kuria tampa ir galbūt iš tikrųjų taps Žaliasis tiltas, bus smagus ir geras sprendimas išvengiant didelių monumentalių ginčų apie tai, kas čia turi būti ir kas įprasmins. Manau, kad šis sprendimas labai geras šiuo metu.

(Nuo rugsėjo iki 2020 m. kovo "Megarealybės gerumo aktyvatorių" pakeis Donato Norušio darbas "Šeima".)