Vieną žvarbų rudens vakarą praleidau kino salėje, sugrįždama į vasarą kartu su Lauryno Bareišos filmu „Sesės“. Vasariškos šilumos ir nuotaikos kupinas filmas dėmesį prikaustė nuo pirmųjų scenų ir paskatino susimąstyti apie lietuviško kino galimybes kurti intymius, psichologiškai įtaigius pasakojimus. „Piligrimų“ režisieriaus naujasis filmas yra subtilus, bet emociškai intensyvus kūrinys, kuriuo jo kūrėjas siekia „pamatyti šiltus žmones, bet šiltus gyvenimiškai, kur nėra iškart akivaizdu, kad tarpusavio santykis yra labai artimas“1. „Sesės“ dar kartą įrodo L. Bareišos gebėjimą jautriai tyrinėti personažų vidinius pasaulius pasitelkiant minimalistinę formą. Tai filmas, kurio emocijos skleidžiasi ne per dramatiškus įvykius, o per tylą ir santūrumą.