Tai BNS patvirtino jos bičiulis, buvęs jos studentas Marius Mikalajūnas.

„Taip, galiu patvirtinti“, – BNS penktadienį sakė jis.

Anot žiniasklaidos [6], ji sirgo koronavirusu.

„Tai buvo nuostabus, labai atidus ir smalsus žmogus, kuriam rūpėjo visa tai, kas vyksta pasaulyje, visa tai, kas vyksta Lietuvoje. Ji be galo mylėjo žmones, visiems buvo atvira, visus gerbė ir su visais pasikalbėdavo. Tai buvo žmogus, kuris nešė šviesą visiems“, – kalbėjo M. Mikalajūnas.

I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.

Po karo I. Veisaitė studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1953-iaisiais baigė germanistiką Maskvos universitete, baigė Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto aspirantūrą.

Nuo 1953-iųjų ji beveik penkis dešimtmečius metus dėstytojavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Lietuvos ir užsienio spaudoje ji yra publikavusi daugiau kaip 200 straipsnių literatūros, teatro, XX amžiaus lietuvių ir žydų santykių, Holokausto istorijos temomis, 2016-aisiais publikuota istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga su ja.

Mokslininkė yra pelniusi daugybę valstybinių apdovanojimų, šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – ordino Už nuopelnus Didysis kryžius.

Užuojautą pareiškė laikinasis Kultūros ministras

Užuojautą dėl I. Veisaitės netekties išreiškęs laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas sakė:

„Nepapratai sunku ištarti: netekome profesorės Irenos Veisaitės. Tarsi būtų užgesęs didžiulis Lietuvos kultūros ir pilietinės visuomenės šviesulys. Asmenybė, įkūnijusi europietiškos demokratijos, tolerancijos ir dialogo dvasią pačia savimi, savo principine laikysena“.

Pasak jo, per visus Nepriklausomybės metus I. Veisaitė buvo Lietuvos kultūros vakarietiškos raidos strategė, vadovavusi „Atviros Lietuvos fondui“. Jos dėka įvyko daugybė esminių mūsų kultūros, o svarbiausia – sąmoningumo pokyčių.

„Jos dėka iš naujo kūrėsi dialogas tarp lietuvių ir žydų kultūrų, atvira ir objektyvi diskusija apie pačios Irenos išgyventą Holokausto tragediją. Visiems Lietuvos kultūros žmonėms kaip testamentas lieka Irenos Veisaitės pokalbių knygos pavadinimo ištarmė – „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, – sakoma užuojautoje.