Komanda sukūrė baltymą ir suleido jį į gyvūnų smegenis, stimuliuodama jų nervines ląsteles atsinaujinti ir pasidalinti baltymų gamybos receptu.

Nugaros smegenų sužalojimai yra vieni labiausiai sekinančių. Pažeistos neuronų ataugos (aksonai) gali nebepajėgti perduoti signalų tarp smegenų ir raumenų, todėl tai dažnai lemia apatinių galūnių paralyžių. Dar blogiau, kad šie aksonai negali atsinaujinti.

Ankstesni tyrimai parodė, kad įmanoma atkurti kai kurias galūnių funkcijas taikant stuburo stimuliacijos terapiją [4] arba apskritai apeinant sužalojimo vietą. [5] Kituose perspektyviuose tyrimuose panašiose srityse buvo naudojami junginiai, kurie atstato iš dalies paralyžiuotų pelių neuronų slopinamųjų/sužadinamųjų [6] signalų pusiausvyrą, ir regeneruojančios nosies nervinės ląstelės [7] persodinamos į sužeistų šunų stuburus.

Tačiau naujame tyrime mokslininkai iš Vokietijos Ruhr Bochum universiteto (RUB) pasuko kitu keliu, siekdami pažeistus aksonus atitaisyti baltymu, kurį jie vadina hiper-interleukinu-6 (hIL-6). Kaip rodo pavadinimas, tai yra sintetinė natūraliai atsirandančio peptido versija, kuri buvo pritaikyta nervų ląstelių regeneracijai skatinti.

„Jis natūraliai nepasitaiko ir turi būti gaminamas naudojant genų inžineriją", – sako tyrimo autorius Dietmaras Fischeris.

Tyrimo metu komanda išbandė hIL-6 su pelėmis, kurios patyrė visišką nugaros smegenų sutraiškymą, dėl kurio neteko abiejų užpakalinių kojų funkcijų. Jie supakavo genetines instrukcijas, kad gamintų hIL-6 į bendrą virusinę medžiagą, ir suleido jas į pelių sensomotorinę žievę.

Netoli injekcijos vietos esantys motoriniai neuronai patys pradėjo gaminti hIL-6 ir per aksonų šonines šakas jie perdavė nurodymus kitiems neuronams, atsakingiems už tokius veiksmus kaip vaikščiojimas. Ir tikrai, net po vos vienos injekcijos per kelias savaites pelių užpakalinių kojų funkcija atsigavo.

„Taigi, tik kelių nervų ląstelių gydymas genais paskatino aksonų regeneraciją įvairiose smegenų nervų ląstelėse ir tuo pačiu metu keliuose motoriniuose takuose nugaros smegenyse“, – sako Fischeris.

„Galų gale tai leido anksčiau paralyžiuotiems gyvūnams, kuriems buvo skirtas šis gydymas, pradėti vaikščioti po dviejų ar trijų savaičių. Pradžioje tai mums padarė didžiulę staigmeną, nes niekada nebuvo įrodyta, kad tai įmanoma anksčiau po visiškos paraplegijos“.

Kad ir kaip neįtikėtinai skamba rezultatai, akivaizdu, kad tai labai ankstyvos tyrimų dienos. Komanda teigia, kad tolimesni veiksmai yra ištirti peles, ar galima pasiekti panašių rezultatų, jei gydymas skiriamas kelias savaites po traumos, o ne iškart po jos. Tikimės, kad ilgainiui rezultatai gali būti pritaikyti žmonėms.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“ [8].