Nauji vaidmenys

Kuratorė, kultūros prodiuserė, dirbanti šiuolaikinio meno, atminties ir muzeologijos srityse, "Kaunas 2022" Atminties biuro kuratorė ir "Istorijų festivalio" vadovė Daiva Citvarienė pastebėjo, kad atsigręžę atgal atrastume įvairių judėjimų, įvairių reiškinių, kada menininkams rūpėjo santykis su visuomene.

Kaip pavyzdį ji išskyrė Jurgio Mačiūno surengtą garsųjį "Fluxus" judėjimą. Tačiau, jeigu kalbėtume apie bendruomeninį meną, jo ištakos Vakaruose, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, JAV, kai kuriose kitose šalyse, kuriose bendruomeniniai menai įvairiausiomis formomis gyvuoja jau daugiau nei 30 metų. Lietuvoje panašios praktikos įvairiomis formomis pradėtos tik XXI a. pradžioje.

D.Citvarienė išskyrė du lygmenis, paskatinusius pokyčius kultūroje. Pirmasis – politinis. "Tai būtų galima sieti su vadinamosios naujosios dešiniosios politika, kurioje buvo atsisakyta gerovės valstybės vaidmens ir socialinių iššūkių problemų sprendimo našta perkelta visuomenei", – aiškino kuratorė.

Ši, pirmiausia socialinė, politika buvo perkelta į kultūros politiką, į kultūros ir meno sritis, kada palaipsniui iš muziejų, bibliotekų, kitų kultūros įstaigų, taip pat ir menininkų, imta tikėtis, kad jie padės spręsti bendruomenės iššūkius. Tokiu būdu meno ir kultūros įstaigų veikla imta vertinti, pirmiausia, dėl jų reikšmės ir naudos, kurią jie teikia visuomenei. "Be to, menininkas suvoktas kaip tas, kuris gali stimuliuoti bendruomenės susidomėjimą ir pasididžiavimą savo istorija", – pastebėjo D.Citvarienė.

Antras lygmuo yra susijęs su kultūros demokratėjimo procesais. "Nuo 1948-ųjų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje teigiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime ir tai yra pamatinis suvokimas. Taigi menininkai ir kultūros įstaigos taip pat lygiagrečiai labai sąmoningai ėmė suvokti savo atsakingą vaidmenį visuomenėje", – sakė D.Citvarienė. Suvokta, kad kultūra – visuomenės gyvenimo dalis.

Tema: diskusijoje meno projektų kūrėjai ir kuratoriai gilinosi į menininkų santykio su bendruomene atsiradimo sąlygas ir prasmes. / Stop kadras.

Šie pokyčiai kultūros lauke skatino permąstyti šiuolaikinių meno projektų tikslus, o kartu ir kurti naujus meno ir visuomenės bendradarbiavimo modelius. Skatino kultūros organizacijas atsigręžti į bendruomenes, jų didesnį atvirumą ir demokratiškumą bei savo atsakomybės visuomenėje suvokimą.

Nėra vieno rakto

Ar menininkai ruošiami darbui su bendruomenėmis? Atsakymai į šį klausimą – dviprasmiai. Anot diskusijoje dalyvavusios menininkės Jelenos Škulienės, besimokydama Vilniaus dailės akademijoje, ji su tuo susidūrė tik paskutiniais studijų metais. Tad iš pradžių noras bendrauti su bendruomene jai buvęs intuityvus, o ilgainiui tapęs net motyvacija kurti.

"Kai pats esi atsakingas už visą projektą nuo pradžios iki pabaigos, kai esi autorius – tai saugu, nes tu kontroliuoji visą procesą. Tačiau, kai dirbi su bendruomene, iššūkių būna gerokai daugiau, pirma, užmezgant santykį su jos nariais, juos kuruojant, įtraukiant į patį darbo procesą", – darbo skirtybėmis dalijosi J.Škulienė.

Lietuvoje vis dar dažniausiai norima tikro, grynojo meno, jo rezultato, tačiau procesai ne ką mažiau svarbūs, anot K.Žernytės, netgi svarbesni.

Dirbant su nepažįstamais žmonėmis, sunku nuspėti galutinį rezultatą, tačiau menininkę būtent tai ir motyvuoja. Jos manymu, darbui su skirtingomis bendruomenėmis netinka vienas bendras metodas. "Reikia gebėti apčiuopti tą bendruomenę ir stengtis, kad jos nariams būtų saugu, gera. Arba atvirkščiai, priklauso, koks tikslas, gal kaip tik reikia iššaukti kokius nors mąstymo pokyčius", – patirtimi dalijosi J.Škulienė.

Abipusė nauda

Aktorė, režisierė, "Pojūčių teatro" įkūrėja, kūrybinių teatro dirbtuvių pedagogė Karolina Žernytė pastebėjo, kad Lietuvos teatro ir muzikos akademija labiausiai orientuojasi į profesionalų scenos meną. Jausmas, kad žmonės nebeateina į teatrą, nes jiems nebeįdomu sėdėti "juodoje dėžutėje" ją aplankė dar studijų laikais. Tada net kilo mintis: "Jeigu žiūrovai neateina į teatrą, galbūt teatras turėtų ateiti pas juos?"

Aktorė įsitikinusi, kad aukštoji mokykla skatino pasitikėti savimi kaip kūrėja, tačiau bendravimo su bendruomenėmis teko mokytis pačiai. Prisimindama darbo su bendruomene pradžią K.Žernytė pasakojo, kad viskas prasidėjo dar nuo savanoriavimo paauglystės metu, nuo darbo su vaikais. "Aplink vaikus atsirado jų mokytojai, vėliau – neįgalieji ir jų bendruomenės", – apie vis didėjantį žmonių ratą prisiminė ji.

Anot K.Žernytės, menininkas, visų pirma, ateina į bendruomenę ne tik tam, kad atneštų šviežumo gūsį ar energijos, bet taip pat ir pasisemtų viso to, kas susikuria bendraujant ir bendradarbiaujant.

Lietuvoje dažniausiai vis dar norima tikro, grynojo meno, jo rezultato, tačiau procesai ne ką mažiau svarbūs, anot K.Žernytės, netgi svarbesni. "Ir jeigu ta kūrinio idėja galiausiai nebus įgyvendinta, bet bendruomenėje vyks įvairūs pokyčiai, atsiras naujų suvokimų apie tai, ko jai trūksta, ko ji nori, ar jos nariai yra kūrėjai, ar tik vartotojai, – man tai netgi būtų svarbiau", – savo pamąstymais dalijasi aktorė.

Apčiuopiama nauda

Kaip puikų menininko ir bendruomenės draugystės pavyzdį D.Citvarienė minėjo garsiosios Kauno "Kiemo galerijos" istoriją. Iš pradžių senajame daugiabutyje E.Ožeškienės gatvėje nebuvo nei bendruomenės, nei pats kiemas kuo nors išsiskyrė iš kitų. Tačiau čia apsigyvenusiam menininkui Vyteniui Jakui pradėjus bendrauti su vietos gyventojais, po truputį kūrėsi ir bendruomenė, tvirtėjo santykis tarp jos ir menininko.

Galiausiai pasikeitė gyventojų santykis ir su vieta, o ji tapo turistų traukos objektu. "Šis santykis tampa ne toks vartotojiškas, tu imi vertinti vietą, kurioje gyveni. Vien šis atvejis parodo fundamentalius, reikšmingus dalykus, kurie gali nutikti bendruomenei", – akcentavo D.Citvarienė.

Kitas stulbinamų virsmų pavyzdys – šiuolaikinio cirko režisieriaus Roberto Magro projektas Linksmakalnyje. Pasitelkęs šiuolaikinio cirko profesionalus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Italijos, Ispanijos, R.Magro su vietos gyventojais, jų vaikais pusę metų kūrė šiuolaikinio cirko projektą "Radijo angelai". Įveikę kalbos barjerą ir nepaisydami skirtingų patirčių, jo dalyviai judesio ir muzikos kalba pasakojo Linksmakalnio istoriją, sujungė jo praeitį, dabartį ir ateitį į vieną meninę viziją.

Laukiamam – pradėti lengviau

D.Citvarienės teigimu, svarbu suprasti ir susitaikyti su tuo, kad kūrybiniai procesai ne visada gali būti panacėja. Kartais lūkesčiai būna didesni nei realybė, bendruomenei gali būti sudėtinga įsitraukti į bendrą projektą. Tad svarbu mokėti pasidžiaugti labai mažais dalykais ir gebėti juos įvertinti.

K.Žernytė, visų pirma, siūlo ieškoti projektų, kurie menininką priimtų: "Laukiamam pradėti tikrai yra lengviau". Vis dėlto, remdamasi savo patirtimi, ji drąsina: "Net jei ir jautiesi nelaukiamas, turėtum būti atviras viskam. Net jeigu atvažiuoji žinodamas, ką darysi, tu vis tiek turi išklausyti kitų žmonių, net ir tuo atveju, jei jie turi tau patarimų ne tik kaip kurti, bet ir kaip gyventi. Juk visi nori būti išklausyti." Įveikus šį etapą, anot K.Žernytės, atsiveria vartai į bendrą kūrybą. "Visada verta kurti santykius, santykiai šiame darbe ir yra svarbiausi", – teigė K.Žernytė.

J.Škulienė pataria nuoširdžiai su savimi pasišnekėti, išsiaiškinti, ar pakanka motyvacijos, atsakyti sau į šiuos klausimus: ko aš noriu; kodėl aš tai darau. "Galbūt atsakius kils kokių nors idėjų, kaip kurti tą santykį, nes yra labai daug skirtingų būdų. Gal mano santykis yra kitoks ir aš kitaip galiu prisidėti", – savianalizės svarbą akcentavo menininkė.