– Valdžia aiškina, kad tai bus teisingiau visų dirbančiųjų pagal darbo sutartis atžvilgiu. Tačiau žmonės, kurie dirba pagal individualią veiklą, to teisingumo savo atžvilgiu greičiausiai niekada ir labai neturėjo ir net galbūt nesitikėjo. Pakanka nueiti į banką ir kreiptis dėl paskolos. Visiškai kitaip vertinami tie, kurie dirba pagal darbo sutartį, ir tie, kurie dirba individualiai. Tai tada apie kokį teisingumą mes čia kalbame?

– Jūs labai gerai pastebėjote, kad socialinis teisingumas visada yra kažkieno atžvilgiu. Reikia suprasti, kad savarankiškai dirbantys yra pusiau dirbantys, pusiau verslininkai. Savarankiškai dirbantis žmogus yra ir darbdavys, ir darbuotojas. Paprasčiausią skirtumą galima pamatyti iš to, kad jis yra atsakingas už tai, kad jis gautų darbo. 

– Valdžia taip pat aiškina, kad reikėtų ir didesnių socialinių garantijų žmonėms, kurie dirba individualiai. Kaip pavyktų tai apskaičiuoti? Jūs sakėte, kad vieną mėnesį žmogus gali gauti 300, kitą mėnesį galbūt 100, dar po mėnesio galbūt ir 1000. Jeigu žmogus staiga nebeturi darbo, kaip tada apskaičiuoti ligos išmokas arba nedarbingumo išmokas?

– Tos socialinės garantijos atrodo kaip kažkokia panacėja. Turėkime omenyje, kad socialinės garantijos labai savotiškos. Jeigu žmogus uždirba kelis tūkstančius ir jis keičia darbą arba persidirbo ir ieško naujo darbo, o kuo daugiau uždirba, tuo sunkiau rasti naują darbą, tai ta išmoka yra labai stipriai apribota iš viršaus – yra lubos. Jie tikrai negauna tos išmokos pagal savo įmoką. Čia labai savotiškas draudimas. Tai labiau mokestis negu draudimas. 

– Galbūt tai yra valdžios siekis tiesiog išnaikinti individualią veiklą. Bet, kur tada dėsis 200 tūkst. žmonių? Tiek dirba patys sau.

– Didelė dalis tiesiog nueis į šešėlį. Dalis emigruos. Tam tikra dalis mokės tuos mokesčius. Tam tikra dalis mes savo verslą ir eis dirbti samdomais darbuotojais. 

Plačiau – reportaže.