Autorė choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kūrinio stuburu ir pagrindine mintimi pasirinko kalbėti apie šių dienų pinokius – žmones, kurie bando atikti gero, visuomenės suprasto ir priimto žmogaus vaidmenį, ir apie tuos, kurie neatitinka kitų sukonstruotų kanonų.

Šiandien tai itin aktuali tema. Ne kas kitas, bet pats žmogus kuria taisykles, tačiau jos dažnai atskiria vieną visuomenės dalį nuo kitos, vienų laimės ir džiaugsmo kaina – kitų komfortas. Choreografė siekė sukurti žmones sujungiančio bendruomeniškumo, o ne skaldančio į atskiras grupes potyrį, ir jai tai pavyko.

Kelionė salomis

„PinoKeys judėjimas“ – septynių dalių pasirodymas, vykęs KKT, ant pėsčiųjų tilto, vedančio į Nemuno salą, įvairiose Laisvės alėjos vietose ir prie M.Žilinsko dailės galerijos. Performanso suskirstymas į septynis skirtingus pasirodymus leido aktoriams, kūrėjams savitai atsiskleisti, pasitelkti skirtingas meno disciplinas. Kiekviena dalis pavadinta salos pavadinimu su priskirta atitinkama spalva. Tai leido įsijausti į kelionę ne tik fiziškai judant iš vienos vietos į kitą, bet ir į autorių, režisierių, atlikėjų pasaulius – salas.

Šios kelionės metu žiūrovus lydėjo šokio trupės studijos ULNA šokėjai. Jų įvaizdis priminė kiek modernizuotą klasikinį Pinokį: juodi paltai, raudonos kepurės, dvi pirštinių poros (viršutinės – raudonos) atitiko šiuolaikinio medinio žaislo, norinčio būti tikru berniuku, vaidmenį. Ironiška, kad plastikinės Martyno Gaubo sukurtos kaukės stipriai traukė akį: nors ir buvo permatomos, jų forma aiškiai simbolizavo ilgą Pinokio nosį. Į mechaniškus, nenatūralius lėlės marionetės judesius buvo panaši ir šokėjų plastika: jie sustingdavo nepatogiomis pozomis, susilenkdavo, išsiriesdavo, rankas laikė neįprastose padėtyse.

Puikiai išnaudota ir pati miesto aplinka – į judesius puikiai integruoti suoliukai, parduotuvių vitrinos, įvairiausi kelyje pasitaikantys daiktai. Kiekvienas veiksmas atrodė lyg šokėjų pažintis su pasauliu. Kartu jie kvietė žiūrovus sekti įkandin nuo vieno pasirodymo prie kito.

Kiekvienas performanso pasirodymas yra vertas dėmesio. Vieni labiau pritraukė, perteikė lengviau suprantamą mintį, kiti vertė susimąstyti, pažvelgti į save. Istorijas atlikėjai atskleidė per menų sintezę – muziką, šokį, teatrą ir dailę. Performansas skirtas kiekvienam žmogui, kad ir kokio amžiaus būtų, kad ir koks jo ryšys su menu. Pvz., penktojoje dalyje – „Balta sala. PAKANKAmi“ – žiūrovai turėjo progą susipažinti su gestų kalba ir aklųjų ženklais. Ant stalo sustatyti keramikos kūriniai tarsi sekė pasaką apie žemę. Kiekvienas iš jų savaip simbolizavo šiuos ženklus ir gestus – skylės išspaustos pirštais plokštumoje, gesto judesiu sukurtas kūrinys, keraminiame indelyje – skirtingų formų ir dydžių rankomis susukti rutuliukai. Visa tai turėjo padėti susitapatinti su negalią turinčių žmonių komunikacijos priemonėmis.

Įveikti baimę ir sienas

Labiausiai sužavėjo pirmoji dalis – „Rusva sala. IŠSILUKŠTENIMAS“ ir antroji – „Geltona sala. AUGIME“. Emociškai paveikiausia pirmoji dalis vyko KKT didžiojoje salėje. Į salę atėję ar pro langus procesą stebėję žiūrovai galėjo išvysti prie sienos stovinčią į pakylą panašią konstrukciją, uždengtą rusvu audiniu. Staiga po juo kažkas pradėjo judėti, bandyti perplėšti audinį ir išsiveržti. Tai priminė iš kiaušinio besiritantį ar sienas, atskirusias nuo pasaulio, bandantį įveikti padarą. Staiga pasirodė ir atgal po saugiu audiniu grįžo ranka, koja. Galiausiai kuriamas personažas įsidrąsino, stūmėsi tolyn, stojosi ant žemės. Lukštas virto įspūdingu sijonu: praeitis niekur nedingsta, ji tampa puošmena. Šis kelias minutes trukęs procesas priminė asmenines komforto zonas, kuriose, susidūrę su kažkuo nesuprantamu, taip mėgstame slėptis, užuot tyrinėję naujoves. Šias emocijas įtikinamai perteikė šokėja Ernesta Žemaitytė.

"Geltona sala. AUGIME“ veiksmas vyko vieno iš Laisvės alėjos pastatų balkone. Jurgis Jarašius, Laura Stadalninkaitė ir Rosita Aleksėjūnaitė  atliko dainą apie mumyse gyvenančius medinius pinokius. Jų balsai papildė vienas kitą. Švelnus L.Stadalninkaitės balsas tryško lyriškumu, kitų atlikėjų žemų balsų duetas užakcentuodavo pagrindinę dainos mintį, sugrąžindavo visus į realybę. Harmoninga vokalo ir gitarų sąjunga sukūrė intymaus pasirodymą atmosferą, o žodžiai apie pinokius, slypinčius kiekviename mūsų, auditorijos nepaliko abejingos.

Trečioji dalis – „Raudona sala. STREIKAS“ – it žinutė apie gamtos ir žmogaus ryšį. Ją perteikė šokėjai – pinokiai. Paskui save tempdami didelę garso kolonėlę, iš kurios sklido vyriškas balsas, jie šokdami judėjo pirmyn ir atgal, vis atkartodami pavienius žodžius. Silpniausia šios dalies vieta –  techninis sprendimas. Bandydama suprasti iš dėžės sklindančius žodžius, auditorija judėjo įkandin šokėjų. Per šį sąmyšį buvo sunku suprasti ne tik kalbą, bet ir atlikėjų skleidžiamą žinią.

Ketvirtoji dalis – „Mėlyna sala. RIBA“ pakvietė ant pėsčiųjų tilto. Čia I.Puišytės-Šidlauskienės ir Marijaus Tamošiūno šokį jungė mėlyno audinio juostos. Pindami, lankstydami, sukdami audinį atlikėjai tai artėjo, tai tolo vienas nuo kito, taip primindami, kad visi esame vienaip ar kitaip susiję, tačiau renkamės kurti ribas, statyti sienas, užuot vieni kitus palaikę.

Atrasti save ir kitus

Šeštoji dalis – „Žalia sala. ATRADIMAS“ labiausiai išlaikė tradicinio spektaklio struktūrą: vaidino aktoriai, būta dialogo, veiksmo, kulminacijos, bet kartu išlaikytas ryšys su viso performanso pagrindine idėja – bendruomeniškumu. Pasirodymo metu du aktoriai kūrė apgavikų, besinaudojančių žmonių gerumu ir naivumu, vaidmenis. Trečiasis jų partneris lėlė simbolizavo pinokius, visuomenės atstumtuosius. Pasitelkę pigius triukus apgavikai išvilioja iš lėlės identitetą, laimę, džiaugsmą. Net patys gerai nesuprasdami, kaip tai padarė, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Ši performanso dalis kvietė apsvarstyti savo pasirinkimus, kurie anaiptol ne visada teisingi.

Performansas skirtas kiekvienam žmogui, kad ir koks jo amžius, kad ir koks jo ryšys su menu.

Paskutinė dalis – „PIRMIAUSIA GIMĖ MINTIS“ subūrė visus prieš tai matytus aktorius, šokėjus, kūrėjus į vieną bendrą pasirodymą ant M.Žilinsko dailės galerijos laiptų. Šis pasirodymas sugriovė visuomenės sienas, inspiravo bent trumpai akimirkai užmegzti bendruomeniškumo jausmą. Visi dalyviai pasklido po žiūrovų minią, šokio judesiais kvietė prisijungti, džiaugtis ir galiausiai suprasti: norint pokyčių pirmiausiai reikia minties.

Pasibaigus performansui, nutilus plojimams, žmonėms pasklidus savais keliais, vis sukosi klausimas, kodėl šis performansas paveikė taip stipriai. Atsakymai atėjo nurimus emocijoms. Kurti pasirodymą, įtraukiant negalią turinčius žmonius, per tai skleisti bendruomeniškumą ir žmogiškumą – ne pats lengviausias sumanymas. Ypač šiais laikais, kai, diskutuojant apie visuomenės mažumas, reprezentacija yra vienas pamatinių aspektų. Girdime, matome skatinimus leisti šių grupių atstovams kurti ir papasakoti savo istorijas. Tačiau vis dar stipri baimė, tad reikia drąsaus žmogaus, kuris ištiestų pagalbos ranką. Būtent tokiu žmogumi ir tapo I.Puišytė-Šidlauskienė. „PinoKeys judėjimas“ nėra pasakojimas apie tai, kaip visuomenė nepriima negalią turinčius žmones, tai neįgaliųjų istorijos, jų emocijos ir gyvenimas, atskleistas per meną.

Vienoje gniūžtėje

Tad ši idėja ir buvo pagrindinis projekto pasiekimas. Kiekviena dalis (sala) išlaikė minimalistinę estetiką; išskyrus "Raudoną salą" ir finalą, visose dalyvavo ne daugiau kaip trys aktoriai. Gaila, kad jų niekas daugiau tarpusavyje nesiejo, tik pagrindinė bendruomeniškumo idėja. Norėjosi stipresnio naratyvinio perėjimo iš vieno pasirodymo į kitą. Pvz., pasirinkimas vienoje salų kalbėti ekologijos tema – sveikintinas, bet šioje kelionėje tai atrodė ne vietoje ir ne laiku – tam reikėtų atskiro performanso. Pačią pasirodymų grandinę išlaikė ULNA šokėjai. Be jų, rodančių kelią, ar savanorių, dalijančių žemėlapius / brošiūras, nekauniečiui būtų buvę lengva pasiklysti.

Vis dėlto šiuos trūkumus užgožia performanso sukeltos emocijos. Kiekvienam žmogui atskleisti savo vidų – pats sunkiausias dalykas. Esame pripratę statyti sienas, ginti save. Performanso atlikėjai sugebėjo atskleisti savo vidinį pasaulį ir įsileisti į jį.

Tad I.Puišytės-Šidlauskienės miesto performansą „PinoKeys judėjimas“ galima laikyti itin sėkmingu žingsniu suteikiant negalią turinčių žmonių bendruomenei reprezentacijos platformą.

Stebint pasirodymą neapleido artimas ir šiltas žmogiškumo jausmas. Autorė atskleidė kauniečiams, praeiviams kitokius žmones, nei esame įpratę matyti, parodė, kad visi esame tos pačios visuomenės dalis. Tarsi snaigės, kurios, vos pasibaigus performansui, pradėjo lengvai leistis. Kiekviena jų yra unikali, skirtinga, bet galiausiai visos tampa viena visuma – sniegu. Akimirką visos snaigės buvo pavirtusios viena gniūžte.