„Tai tikimės padaryti jau artimiausiame tarybos posėdyje“, – tvirtino Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, susitikęs su Batniavos ir Antalkių kaimo bendruomenių atstovais.

Ketinimą labiau apsaugoti Pakarklės mišką dar labiau sustiprino vietos bendruomenių atstovų merui perduoti beveik 3 tūkst. parašų. Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis sakė, kad tokią gyventojų reakciją sukėlė žvyro kasėjų planai šiame unikaliame gamtos kampelyje: padaryti gręžiniai byloja, kad verslininkai čia norėtų kasti žvyrą ir smėlį.

Antalkių kaimo bendruomenės pirmininkė Monika Pocė pastebėjo, kad Pakarklės miško unikalumą patvirtina įspūdingas reljefas ir čia aptinkamos retų augalų ir gyvūnų rūšys, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Miške rengiami kasmetiniai pėsčiųjų žygiai, stovyklos, palei Nemuną nuo Kulautuvos driekiasi dviračių trasa.

Susitikime dalyvavęs miškininkas Adolfas Paleckis sakė, kad peticiją pasirašė ne tik Kauno rajono, bet ir kitų Lietuvos vietovių gyventojai. „Pakarklės miškas yra tikras lobis gamtos mylėtojams, tokių miškų Lietuvoje liko labai nedaug“, – tvirtino miškininkas.

Bendruomenės atstovai su meru svarstė, kad ateityje miške reikėtų įrengti informacinių stendų, suolelių, kitos turizmo infrastruktūros.

Pakarklės miškas nuo XX a. vidurio turėjo parko miško statusą, tačiau 2017 m. paskirtis buvo pakeista ir jis priskirtas ūkiniams miškams.

Mišką vagoja Nemuno intakai: Upys (Tamsė) su Palaidžiupiu, Karklė, Upesnis, Medinka, Tebeškupis, Prakupis, Pilies upelis, Piliakalnio upelis. Gausu archeologijos ir istorijos paveldo: Kriemalos senovės gyvenvietė ir kapinynas, Brūžės senovės gyvenvietė ir dvarvietė, Paštuvos kapinynas, Vilkijos senovės gyvenvietė, Jaučakių piliakalnis, Jaučakių holokausto vieta, Svirkalnis, Žvirgždės dvarvietė.